Peržvelgus koncertus didžiosiose arenose, žinoma, į akis krenta tokie anachronizmai kaip „Grand Show Of The 80s“, kuriame pasirodys tokie nieko nebesakantys vardai kaip Thomas Andersas, Savage, Lian Ross, Fancy. Čia Vilniuje, o Kaune atitinkamai – „disko muzikos karaliai“ „Alphaville“, CC Catch, „Silent Circle“ ir „Savage“. Su šitais palyginus, „Scooter“ koncertas atrodo šiuolaikiškas ir aktualus renginys.
Kita gūdi muzikos tradicija – tribute‘ai, atlikėjai, besipelnantys iš geriausių svetimų grupių kūrinių. Štai „Nirvanos“ 30-metį Vilniuje minės amerikietiškas tribute‘as „The Nirvana Experience“, kuriame būgnus muš pačios „Nirvanos“ pradinės sudėties būgnininkas Chadas Channingas. Jau vien iš gausybės klaidų renginio aprašyme matyti, kokia tokio koncerto „meninė vertė“. Tikėkimės, duoklė šiai grupei bus atiduota ir nuoširdesniais būdais.
Nemažai melomanų iš inercijos tebeburba apie „tribute‘ų kultūrą“, bet iš tikrųjų šis žalingas įprotis šiandien Lietuvoje jau labiau išimtis nei taisyklė. Nustumti į prastus barus arba, priešingai, į tokias solidžias erdves kaip Kongresų rūmai ar Šv. Kotrynos bažnyčia, tribute‘ai yra arba visiškai nebepastebimi (pirmu atveju), arba bent jau padoriai atlikti (antru atveju).
Gerokai labiau vertėtų rūpintis pasikartojančiomis Rusijos atlikėjų invazijomis. Pasitaiko periodų, kai vienas po kito koncertuoja Dima Bilanas, „Ruki vverch“, Vera Brežneva, Polina Gagarina, Filipas Kirkorovas ir kitos legendinės ar nelabai žvaigždutės. Žinoma, jų paklausa neabejotina, bet kartais turėtų pasireikšti ir tokia reta organizatorių savybė kaip sąmoningumas.
Kita vertus, džiugu, kad rusų kultūrą Lietuvoje reprezentuoja ne tik Valerijus Leontjevas, bet ir jauni kūrėjai, sovietinį palikimą, slaviškus stereotipus interpretuojantys savita, šiuolaikiška kalba: prieš porą metų „Lofto“ festivalyje pasirodė elektroninės muzikos projektas „Oligarkh“, o gruodį atvyks hiphopo kūrėjas Antoxa MC.
Dar du į akis krentantys koncertų organizatorių įpročiai: kviesti jau daug kartų čia patikrintus atlikėjus ir kviesti vienadienes, vienos dainos, menkų perspektyvų grupes. 2015 m. kai kam buvo sunku patikėti, kad Lietuvoje viešės Robbie Williamsas. Bet šiemet jis čia paviešėjo dar kartą ir jau be jokios stebuklo auros. „Depeche Mode“ koncertuos jau trečią kartą, tiek pat kartų, kiek ir Bryanas Adamsas ir Andrea Bocelli. Čia tik patys geriausi pavyzdžiai.
Bet kiek yra pakartotinai vežamų vidutinio ryškumo žvaigždžių, veteranų, mohikanų ir legendų, metai po metų rengiančių savo „atsisveikinimo“ koncertus? Atrodytų, vietoj kurio nors vieno „Scorpions“ koncerto būtų tikrai įmanoma atvežti Nicką Cave‘ą... Tiesa, kitąmet Kaune pirmąkart pasirodys sugrįžę elektroninės muzikos klasikai „Kraftwerk“.
Panašiai laikas ir pinigai švaistomi, rodos, visai neįdomiems, nesvarbiems, riboto populiarumo, jaunimo neva mėgstamiems atlikėjams. Šiemet, pavyzdžiui, sulaukėm „The Temper Trap“. Bent dešimtmetį pavėlavę atvyko dabar niekam nebeįdomūs „Evanescence“ ir „Blue“. Greitu metu laukiam „Milky Chance“. Gal verčiau būtų pataupyti kokiam Jamesui Blake‘ui?
Kita vertus, aktualią muziką vertinantys klausytojai pastaraisiais metais gali skųstis nebent per mažais atlyginimais. Vien kitų metų pradžioje suplanuoti „alt-J“, King Krule, Fever Ray, Ghostpoet koncertai (visus juos atveža ta pati agentūra „8 Days A Week“). Tik spėk taupyti. Tai dabarties ir ateities muzikos kūrėjai, apie kuriuos kaip tik šiandien rašo didieji užsienio muzikos žurnalai ir kurių klausydamasis jauti, kad gyveni ne posovietiniame rezervate, o Vakarų civilizacijoje.
Tiesa, burbėjimas, kad į Lietuvą žvaigždės atvažiuoja tik tada, kai nusensta, vis dar turi pagrindo, jei kalbėtume apie didžiausias popmuzikos žvaigždes. Beyonce ar Kendricko Lamaro apsireiškimas Lietuvoje prilygtų stebuklui.
Vis dėlto pati ryškiausia didžiųjų koncertų tendencija yra pačių lietuvių triumfas. Per kelerius metus susiformavo visa plejada arenų užkariautojų, kurie tik tarpusavyje konkuruoja užmojų mastais ir parduotų bilietų tūkstančiais. Surinkti vieną pilną areną – jau per menkas siekis. Pirmojo ešelono atlikėjai surengia net visą turą – nuo Panevėžio „Cido“ iki Vilniaus „Siemens“.
Nesunkiai paaiškinami Džordanos Butkutės, Marijono Mikutavičiaus ar SEL fenomenai (jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad būtent jie yra didysis lietuviškos muzikos trejetas). Dar 2014 m. skelbta, kad pagal bilietų perkamumo rodiklius Džordža aplenkė „Aerosmith“, o Selas – Enrique Iglesiją. Visi šie atlikėjai klausytojams pažįstami jau bent porą dešimtmečių, bet tebekuria naują muziką, kiekvienas su sava charizma ir sava auditorija.
Įdomesnis reiškinys yra Lilo ir Innomine repo dueto sėkmė (ypač Kaune). Arenas jie pirmąkart surinko pernai ir šiemet kartoja vėl – aplankys net tris. Internete kultinį statusą įgavę atlikėjai daugybei vyresnių žmonių vis dar yra apskritai negirdėti, tačiau jų fanatiškų gerbėjų minia – įspūdingai didelė. Hiphopo scenoje jie vieninteliai galėtų mesti iššūkį „G&G Sindikatui“.
Roko muzikos atstovams arenose sekasi kur kas sunkiau. Net trys jaunosios kartos grupės – „Freaks on Floor“, „Colours of Bubbles“ ir „ba.“ – pasirodė nepajėgios užpildyti „Siemens“ arenos. Iš dalies tai turbūt ir pasaulinių muzikos tendencijų atspindys: komercinis ir meninis epicentras jau senokai nuo roko pasislinko į hiphopą. Galiausiai tai buvo paliudyta net dažnai vėluojančios ir neadekvačios „Grammy“ apdovanojimų komisijos: šią savaitę paskelbtose pagrindinėse nominacijose dominuoja hiphopas ir ritmenbliuzas, o nieko panašuas į roko muziką išvis nėra.
Arenos – geras statuso pasitikrinimas kiekvienai populiariai grupei. Drauge tai ir šalies muzikos tendencijų indikatorius. Vietinių atlikėjų populiarumas reiškia bendros muzikinės kultūros pakilimą ir tvirtėjimą. Savos muzikos klausyti nebe gėda, jos istorija – vertinga ir tebejaudinanti, o dabartis ambicinga. Visada galima pasiskųsti, kad gyvename kultūriniame užkampyje, kad bilietai brangūs ir arenoje garsas lyg skardinėje. Bet jei piktų komentarų rašymas nėra vienintelis jūsų pragyvenimo šaltinis, verčiau nueikite į koncertą.
