Keturi profesionalūs kompozitoriai Antanas Jasenka, Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis ir Vytautas V.Jurgutis nuolat ieško netikėtų šiuolaikinės muzikos rakursų ir juos jungia į garso projektus. Gruodžio 12 d. Kauno bienalės kvietimu „DIISSC Orchestra“ pristatys naują programą, kurioje susijungs dvi skirtingos muzikinės mintys. Apie jas ir kitas šiuolaikinės muzikos idėjas pasakoja „DIISSC Orchestra“ komanda.
– Kas yra užkoduota po Jūsų grupės pavadinimu?
„DIISSC Orchestra“: Žodyje „DIISSC“ užkoduota subraižytos ir dėl to stringančios kompaktinės plokštelės metafora. „Orchestra“ – orkestras – skirtingų kompaktinių grotuvų, kuriuos mes naudojame koncertų metu, visuma. Mūsų atveju orkestro sudėtis yra ne žmonės, o prietaisai.
– Kiekvienas Jūsų turite individualų stilių, kas jus sujungė ir kas laiko kartu, nes vis dėlto „DIISSC Orchestra“ skaičiuoja jau 8 metus?
D.O: Vadinasi, jau 8 metus mus vienija kažkokios bendros vertybės. Kalbant paprasčiau, suprantame, kad būdami kartu, papildome vienas kitą, darome įtaką vienas kito kūrybinėms idėjoms, galime sukurti kažką išskirtinio, ko galbūt nesukurtume dirbdami pavieniui.
– Grupėje, kurią sudaro keli žmonės dažnai atsiranda ir daug skirtingų nuomonių. Ar būna, kad susipykstate, kaip surandate tą bendrą vardiklį?
D.O: Atsakysime lakoniškai – perfrazuojant žinomą teiginį, kad ginčuose gimsta tiesa, galime pasakyti, kad mūsų ginčų metu atsiranda netikėtai įdomios muzikinės idėjos. Karšta diskusija kartais geriau nei drungnas pokalbis.
– „DIISSC Orchestra“ sukurti projektai kiekvieną kartą yra unikalūs, kaip gimsta tos idėjos, kas jas įkvepia, kasdienė aplinka ar muzikos pasaulis?
D.O: Mes nelabai tikime pačia įkvėpimo sąvoka. Manome, kad šiais laikais meno kūriniai atsiranda idėjų dėka.
– Esate nuolat pasinėrę į garsą ir galbūt jautriau reaguojate į jį nei kiti, jūsų netrikdo kasdienybės garsai? Ar būna akimirkų, kai norisi tik tylos ir negalvoti apie muziką?
D.O: Šiuolaikinė visuomenė yra paskendusi garse, todėl kartais tyla yra tikra vertybė.
– „DIISSC Orchestra“ pasirodymuose dalyvauja ir vaizdas. Patys prisidedate prie vizualizacijų kūrimo, kiek jums tai svarbu?
D.O: Kai kurie projektai yra tampriai susiję su vaizdu, kituose vyrauja akusmatinė atmosfera – kai garsas neturi jokio vaizdinio papildymo. Vaizdo svarba projekte priklauso nuo idėjos. Idėja ir padiktuoja, kokių papildomų elementų reikia.
– Kalbant apie šiuolaikinę elektroninę muziką: kam ji yra pavaldi, ar egzistuoja tam tikros mados, tendencijos?
D.O: Labai plati tema. Mados, tendencijos egzistuoja visur, ne tik muzikoje. Mada ateina ir praeina, idėjos lieka.
– Gruodžio 12 dieną Jus ir vėl galės išgirsti Lietuvos publika, pasirodysite „Kauno bienalės“ kontekste. Ką ruošiate šiam pasirodymui? Ar tai bus susiję su viena iš bienalės temų – fantasmagorija?
D.O: Ši mūsų programa – mes ją pavadinome „Berlyno Šilelis 405“ – savyje jungia dvi diametraliai priešingas muzikines mintis: miesto gausmą ir natūralią miško tylą. Šie du elementai kilo iš dviejų skirtingų programų: „DIISC Orchestra“ pasirodymo Berlyno klube „Panke“ ir Jono Jurkūno kūrinio pagal Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (kuriame jis panaudojo televizoriaus „Šilelis 405“ modelį) Muzikos informacijos ir studijų centre Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai santykis tarp dviejų nutolusių skambesio sampratų: globalios didmiesčio sintezės ir lokalaus kultūrinio daugiabriauniškumo.
– Savo tinklalapyje sakote, kad Jūsų pasirodymuose publika gali pasijusti lyg roko koncerte. Ar jūs taip pat jaučiatės kaip roko žvaigždės?
D.O: Žvaigždes palikime rokui. Roko koncertas – tik metafora: siekiame praplėsti šiuolaikinės elektroninės muzikos pateikimo ir atlikimo spektrą. Ieškome būdų, kaip vėl susieti atlikėją ir garsą šiuolaikinėje elektroninėje muzikoje – neretai šios muzikos atlikimas yra labai sąlyginis veiksmas.
