Pirmąjį LNSO ir maestro Juozo Domarko vizitą dar prisimena festivalio vadovybė. Šįmet, 71-ajame festivalyje Baltijos šalys sulaukė daug dėmesio – LNSO koncerto išvakarėse Prahos naujosios rotušės salėje pasirodė M.K.Čiurlionio kvartetas, solinį koncertą atliko Kauno valstybinis choras.
„Yra orkestrai, tarptautinėje scenoje pristatantys tobulas Beethoveno, Brahmso ir Dvořako interpretacijas, stebinantys giliu Mahlerio pažinimu ir spalva. Šiuos orkestrus publika ir kritikai sudėjo į įvairius dešimtukus ir dvidešimtukus. Šalia, orkestrai, taip pat veikiantys tarptautinėje scenoje, pristatantys unikalius, naujus kūrinius ir jų interpretacijas. Jų meistriškumo ir tobulumo matmenys nukreipti kitur, bet abu dirba panašiai – atliekama muzika neša žinias, supratimą, džiaugsmą ir nuostabą“, – rašė Čekijos spauda po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir Violetos Urmanos koncerto Prahos „Rudolfinum“ salėje.
Festivalio afišoje LNSO vardas žibėjo tarp žymiausių Europos simfoninės muzikos kolektyvų – Staatskapelle Berlin, BBC simfoninio, Prahos filharmonijos, akademijos „St. Martini n the Fields“ orkestro. Žurnalistė Vera Drápelová pastebi, jog tarp dviejų didžiųjų festivalio orkestrų, kurių koncertai sekė vienas po kito, laimėjo lietuviai, tuo tarpu britai lenktyniavo su likimu.
„Kai kurių „Prahos pavasario“ koncertų laukiame su dideliais lūkesčiais, kurie nepasiteisina. Į kitus ateiname vedini smalsumo. Klausytis LNSO ir Modesto Pitrėno paskatino istoriniai ryšiai su Baltijos šalimis“, – rašė ji.
„[...] Spalvinga, dinamiška, emocionali Berliozo operos „Benvenuto Cellini“ uvertiūra įsiveržė į publiką vakaro pradžioje. Būtų įdomu išgirsti LNSO griežiant to paties kompozitoriaus „Fantastiškąją“ simfoniją. Orkestras pademonstravo gražią styginių spalvą ir turtingą bendrą skabesį. Lyriškajai koncerto daliai oratorijoje „Kleopatros mirtis“ orkestras turėjo patikimą partnerę – Violetą Urmaną, patyrusią romantinio repertuaro atlikėją, „didelio“ balso solistę“.
Tačiau didžiausias pasirodymą aprašiusių žinovų dėmesys krypo į antrąją koncerto dalį, kuriuoje LNSO su Kauno valstybiniu choru pristatė lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus „Epitafiją praėjusiam laikui“. „Be abejonės, tai atradimas Prahos muzikiniame gyvenime, muzikos perlas iš XX – ojo amžiaus pabaigos. Kūrinys, siunčiantis stiprią žinutę muzika ir tekstu, išsidėsčiusiu keturiose dalyse. Inovatyvumas juntamas garse, visoje kūrinio filosofijoje ir išskirtinėje šviesoje.“ „ Lietuviai atvyko ne demonstruoti tobulo Mozarto atlikimo ar romantinio Čaikovskio patoso, bet pristatė gyvas muzikos legendas. Daugiau kaip aštuoniasdešimties Bronius Kutavičius be abejonės toks yra“.
Jindrichas Bálekas iš „Lidove noviny“ pastebi, jog Čekiją ir Lietuvą sieja kur kas daugiau nei tik ekonominiai geopolitiniai ryšiai.
„Kokybe spinduliuoja ne tik žinomiausi menininkų vardai“, – pastebi jis.
