Su soline programa į Lietuvos sales sugrįžtantis atlikėjas gerai pažįstamas mūsų publikai, bet galbūt tik nedaugelis žino, kad šis, fortepijono klavišais stebuklus kuriantis pianistas, prieš nepilną dešimtmetį po nelaimės buvo komos būsenos ir mažai kas tikėjo, kad jis apskritai judės. Apie tai ir apie jo kūrybinį gyvenimą kalbiname patį atlikėją.
– Muzikantų gyvenimo keliai dažnai būna vingiuoti, sudėtingi ir reikalaujantys didelės ištvermės. Jums taip pat teko patirti didelius išbandymus, po kūrių dažnas mūsų galbūt niekada ir neatsitiestų. Papasakokite, apie tą įvykį, išbraukusį iš jūsų gyvenimo bent porą metų.
– Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, tikriausiai ne atsitiktinai, reikia mokėti į situacijas ar įvykius pažvelgti iš aukščiau ir rasi visus atsakymus. Tą lemtingą dieną įvyko nelaimingas atsitikimas ir aš iškritau iš šešto aukšto. Iškart panirau į komą, man lūžo stuburo slanksteliai, darė kelias operacijas, po kurių mano kūne dar keletą metų buvo įtvirtinti metaliniai įtaisai.
Pamenu prabudau, guliu, nieko judinti negaliu ir pirma mintis, ar dar kada nors galėsiu groti. Prieš šį nelaimingą atsitikimą buvo suplanuotas pasirodymas su orkestru ir S.Rachmaninovo koncertu Nr. 3. Tai vienas mėgstamiausių mano koncertų. Daktarai skyrė ilgas reabilitacijas ir nieko gero nežadėjo. O galvoje viena mintis – mano koncertai ir kaip man jiems pasiruošti.
Nemažą dalį skirtų procedūrų praleidau, tuo metu namuose skirdamas bent po keletą minučių darbui su instrumentu. Vidinis degimas muzika ir mintys apie ją leisdavo užmiršti skausmus. Po šešių mėnesių aš, nepaisydamas daktarų įspėjimų, vis dėlto išėjau į sceną su ramentais ir sugrojau šį koncertą, nors prisipažinsiu, kad kūnui tai buvo labai skausminga patirtis. Šiandien tikrai žinau, kad jei būčiau prasidėjęs su medikų rekomenduotais masažais, tikriausiai nebūčiau po pusmečio sugrįžęs į koncertų sales. Kartais aistra kažkam, degimas ir gyvenimas kažkuo, padaro stebuklus ir gali ant kojų pastatyti net sunkiausią ligonį.
– Ar teko kažką keisti savo grojime po šios traumos? Kokią tai turėjo įtaką?
– Taip, be abejo. Po traumos beveik negalėjau judėti. Tad sėdėdamas prie fortepijono per koncertus galėjau judinti tik rankas, kūnas tuo metu būdavo kaip surakintas. Iki šiol sėdžiu ant specialios kėdės su atlošu, prilaikančiu stuburą. Teko rasti naują klavišų paspaudimo būdą.
– Ir vis tiek „Youtube“ svetainės lankytojai ir kritikai, peržiūrėję jūsų įrašą, kuriame atliekate F.Liszto „Vengriškąją rapsodiją“, stebisi, ar gali taip groti žmogus. Esate lyginamas su garsiausiais pasaulio pianistais V.Horowitzu ir M.Argerich. Daugelis sako, kad greičiau ir „švariau” išgroti oktavas, esančias šiame kūrinyje, negali niekas. Kiti ginčiajasi, kad tai pagreitintas įrašas...
– Ne, tai nepagreitintas įrašas (šypsosi). Džiaugiuosi, kad mano grojimas sukelia tokias diskusijas ir vis dėlto man atlikime svarbiausia ne greitis, bet muzikos gelmės atskleidimas, tobulo garso išgavimas, harmonija, laiko pajautimas. Muzika dažnai nepelnytai lyginama su sportu, kai bandoma išmatuoti, kas groja geriau, greičiau ir efektyviau. Kartais šiai plikai „choreografijai“ suteikiama per daug garbės. Atliekant muzikos kūrinį, visų pirma svarbu atskleisti jo emocinį turinį. Tempas yra vienas iš daugelio muzikos elementų, deja, yra tokių žmonių, kuriems įdomu vien tik greitis.
– Atrodė trauma turėjo sulėtinti jūsų koncertinį gyvenimą, tačiau priešingai, koncertuojate visame pasaulyje kaip solistas, su orkestrais. Daug keliaujate su kamerine muzika su pasauline smuiko žvaigžde Nicola Benedetti. Jūsų abiejų pasirodymų laukia prestižinės salės, tokios kaip „Royal Albert Hall“ (pati didžiausia koncertų erdvė Londone), ar kitos. Kas jums svarbiausia gyvenime: pripažinimas, koncertai, pinigai, ar dar kas?
– Man svarbiausia – galimybė save realizuoti kaip muzikantui, galimybė groti naujus repertuarus, ieškoti ir atrasti. Grodamas negalvoju apie šlovę. Nejaučiu skirtumo, ar pasirodyti keliatūkstantinei auditorijai, ar vos keliems žmonėms. Abiejais atvejais siekiu maksimalaus rezultato. Žinoma malonu, kai tave kviečia, tavęs laukia, bet aš čia prastas vadybininkas.
– Tiesa, sakoma, kad kartais, norint prisiskambinti, jūsų ieškoti reikia mėnesiais...
– Taip, kada groju, telefonas man neegzistuoja, tas pats liečia ir elektroninius laiškus. Dažnai atsidarau pašto dėžutę, o ten juoduoja. Imuosi raudonų vėliavėlių technikos. Svarbiausius susižymiu raudonomis vėliavėlėmis, bet ir jiems atsakyti man dažnai prireikia bent mėnesio. Tai mane labai vargina. Nors kitas paradoksas, kad labai gerai orientuojuosi technikoje, kompiuteriuose.
– Ir visgi kaip jūsų gyvenime atsirado fortepijonas ir muzika?
– Aš kilęs ne iš muzikantų šeimos, tačiau mano tėvai labai mėgo muziką. Ir man patikdavo klausytis per radiją dainų, kurias vėliau pats dainuodavau. Tėvai, matydami mano polinkį muzikai, nupirko mažytį akordioną. Pradėjęs lankyti darželį, negalėdavau atsitraukti nuo muzikos mokytojo, grojančio pianinu. Kai grįždavau namo, imituodavau grojimą ant stalo, spausdamas įsivaizduojamus klavišus. Tėvams nebeliko nieko kito, kaip tik užrašyti mane į muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Kijevo konservatoriją, o galiausiai persikėliau gyventi į Londoną, kur baigiau Karališkąją muzikos akademiją. Taigi galima sakyti trauka muzikai atėjo su mano gimimu.
– Tai muzikantu gimstama ar tampama?
– Yra visaip. Žinoma, talentas, kurį atsineši su gimimu, didelė dovana, kurią jei protingai panaudosi, gali daug pasiekti. Bet yra visokių pavyzdžių. Vieni mažiau talentingi, bet daugiau darbo įdeda ir pasiekia daugiau, kiti atvirkščiai.
– Gyvenate Londone, tačiau gimėte Kijeve, Ukrainoje. Ar dažnai nuvykstate į gimtinę? Ir kaip vertinate gyvenimą Londone?
– Taip, Kijeve gyvena mano tėvai. Kai turiu suplanuotus koncertus Kijeve ar turiu laisvo laiko, aplankau juos. Dažnai esu kviečiamas Kijevo muzikos akademijos vesti studentams meistriškumo pamokų, ką labai mėgstu. Įdėmiai seku politinę situaciją Ukrainoje. Gyventi Londone man patogu, nes iš čia galiu lengvai keliauti koncertuoti į skirtingas šalis, tai megapolis, kuriame kunkuliuoja gyvenimas ir jeigu tik ko nors užsimanai, viskas yra čia šalia pat. Tiesa, turiu prisipažinti, kad šio didmiesčio teikiama pasiūla naudojuosi labai retai. Didžiąją dalį suvalgo koncertai ir pasirengimas jiems.
– Visų klausiu, paklausiu ir jūsų: klasikinė muzika, kam skirta ir kam gali būti įdomi?
– Absoliučiai visiems. Žmogus turėtų sau kelti tikslą būti išsilavinusiu, turėti skonį mene, muzikoje, literatūroje, ir netgi maisto kultūroje ir visame kame. Gyvenimas tam ir skirtas, kad pažintume, domėtumėmės. Klasikinė muzika – tarsi neišsenkantis lobynas, todėl kuo anksčiau pradėsite ja domėtis, tuo daugiau apie ją sužinosite ir malonumo patirsite.
– Ką šį kartą atliksite Lietuvoje?
– Programoje du kompozitoriai: S.Rachmaninovas ir M.Mussorgsky. Man labai artimas rusų romantizmas, tad pirmosios dalies vinis – S. Rachmaninovo didinga sonata Nr. 2. Antrojoje koncerto dalyje kartu su M. Mussorgskiu pakviesime pasivaikščioti po parodą ir pažvelgti į jos paveikslėlius. Taip ir vadinasi kūrinys „Parodos paveikslėliai“. Laukiu susitikimo su visų trijų miestų klausytojais. Lietuvą visada prisimenu su ypatinga šiluma. Matyt ne pirmas būsiu, girdamas Jūsų įdėmią publiką. Tad iki pasimatymo visiems.
Koncertai:
Vasario 5 d. – Klaipėdos koncertų salė
Vasario 6 d. – Kauno filharmonija
Vasario 10 d. – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilniuje
