„Tokio pobūdžio tarptautiniai kūrybinių partnerysčių projektai ir tarpkultūriniai susitikimai plečia patirtis, skatina mobilumą, aktyvina platesnį požiūrį ir kartu sukuria neįprastas veiklos situacijas, kurios greitina ir keičia kasdieniškus ritmus“, – teigia Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė.
Gegužės mėnesį Vilniuje šis sutelktinis sumanymas buvo įgyvendintas projekto partnerių platformoje – tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija“, o gruodžio 3 d. jis bus pristatytas Liuksemburgo koncertų salėje „Foyer Européen“. Joje vėl susitiks Liuksemburgo atlikėjų trejetas – smuikininkė Cathy Heidt, klarnetininkas Maxas Mausenas, pianistė Sabine Weyer – ir trys Lietuvos muzikantai – altininkė Monika Kiknadze, violončelininkas Arnas Kmieliauskas, fleitininkas Kristupas Gikas.
„Pastaruoju metu, kai vis stiprėja įspūdis, jog valstybės tolsta viena nuo kitos, vietoj to, kad stengtųsi bendradarbiauti ir mėgautis tiek panašumais, tiek skirtumais, tokie projektai kaip šis, tampa labai svarbūs. Būtent menininkai, kurie dažnai yra tarpkultūrinių projektų ambasadoriai, galėtų įkvėpti kurti tarpusavio dalijimosi ir mokymosi visuomenę“, – komentuoja klarnetininkas Maxas Mausenas.
Geri atsiliepimai – iš abiejų pusių
Iš pradžių projekte kūrinius buvo numatyta atlikti be vadovo scenoje, tačiau, pasak į sumanymą įsiliejusio dirigento Lino Rupšlaukio, peržiūrėjus atrinktų kūrinių partitūras, buvo akivaizdu, kad kas nors turėtų imtis šio vaidmens, mat dalį kūrinių atlikti yra gana sudėtinga. Rupšlaukis tikina, kad ruošiant kompozicijų premjeras, jį džiugiai stebino abiejų šalių atlikėjai ir entuziastingas jų įsitraukimas. „Greičiausiai dėl to, kad liuksemburgiečiai atsidūrė svečioje šalyje, jie buvo ypatingai aktyvūs: lankėsi visuose koncertuose, daug klausinėjo, atrodė labai motyvuoti ir susidomėję“, – teigia dirigentas.
Tuo tarpu pianistė Sabine Weyer nestokoja pozityvių atsiliepimų apie lietuviškąjį kontekstą: „Mane nustebino tai, kad Lietuvoje šiuolaikinė muzika užima stiprias pozicijas. Liuksemburge naujajai muzikai net neatsiranda erdvių, visuomenės susidomėjimas labai menkas, tačiau Lietuvoje situacija visiškai kitokia, čia pajutau aiškų auditorijos dėmesį mūsų projektui, Vilniuje apskritai nuolat vyksta daug šiuolaikinės muzikos renginių“.
Jungtinės veiklos ir mainų naudą įžvelgia ir kiti atlikėjai. „Tokios kolaboracijos yra reikalingos abiejų šalių muzikantams, kurie patenka į skirtingas erdves, semiasi naujų patyrimų ir kūrybinių minčių“, – komentuoja fleitininkas Kristupas Gikas, kurį papildo smuikininkė Cathy Heidt, papildomai akcentuodama tobulėjimo galimybę: „Pierrot tipo ansamblyje grojau pirmą sykį, pirmą kartą artimai susidūriau ir su naująja muzika. Ruošdama Liuksemburgo ir Lietuvos kompozitorių premjeras, turėjau galimybę įsigilinti į naujas atlikimo ir garso išgavimo technikas“.
Visi skirtingi – visi panašūs
Tarptautiniame projekte dalyvauja po du Lietuvos ir Liuksemburgo kompozitorius, specialiai parašiusius kūrinius jungtinio ansamblio sudėčiai. Kompoziciją „Impulses et factures“ sukūręs liuksemburgietis Nikas Bohnenbergeris, dalindamasis įspūdžiais pasakoja: „Kontaktas su kitos šalies atlikėjais ir kompozitoriais suteikė praturtinančių patirčių, ypač po koncerto neformaliai bendraujant viename Vilniaus bare, kai muzikantai be jokios distancijos dalijosi savo mintimis apie kūrinius. Šią atvirą kritiką produktyviai pritaikysiu dirbdamas su kitais savo kūriniais“.
„Lietuviai ir liuksemburgiečiai turi pakankamai daug bendrybių, kad vieni kitus suprastų ir ganėtinai daug skirtumų, kad būtų vieni kitiems įdomūs“, – kitų išsakytoms mintims antrina kompozitorius Andrius Maslekovas, gruodžio 3 d. vykstantis į Liuksemburgą diriguoti savo kūrinio „Potėpiai. Tušas, popierius“ (Brush Strokes. Ink on Paper).
Jis tęsia: „Dauguma Liuksemburgo kompozitorių ir atlikėjų yra sukaupę daugiakultūrinę patirtį: vieni jų – studijavę ar studijuojantys kitoje valstybėje, kiti – atvykę į Liuksemburgą iš kitų kraštų. Tad bendradarbiaujant su tokiais migruojančiais muzikantais galima pasisemti kur kas daugiau, nei su puristiniais kurios nors vienos mokyklos atstovais. Kita vertus, mes taip pat turėtume būti įdomūs Liuksemburgo auditorijai, nes šiai Europos daliai Lietuva yra ganėtinai egzotiškas kraštas“.
Terpė naujoms idėjoms ir patyrimams
Šiuo tarptautiniu muzikos partnerysčių projektu džiaugiasi ir dvi kompozitorės: 10 metų Liuksemburge gyvenanti ir kurianti Tatsiana Zelianko – ansamblis atliks jos kūrinį „Belarusian Spots“ – ir Raimonda Žiūkaitė, kuri neslepia, jog į festivalio „Druskomanija“ kvietimą kurti kūrinius šiam jungtiniam kolektyvui atkreipė ir dėl to, jog dalis muzikantų yra iš Liuksemburgo. Kompoziciją „Cathedrals“ parašiusi lietuvių autorė mano, kad „mainai reikalingi bet kokios srities atstovams. Kuo daugiau pažįsti kitus, tuo daugiau tolerancijos įgyji“.
Liuksemburgo muzikos eksporto biuro projektų vadovas Luca di Bernardo tvirtina, kad norint būti girdimiems ir matomiems, svarbu veikti. „Liuksemburgas – nedidelė šalis, joje – apie 0,5 milijono gyventojų. Dėl mažos auditorijos ir rinkos mūsų atlikėjams savo šalyje sudėtinga išgyventi vien iš koncertinės veiklos, tad labai ankstyvose karjeros stadijose jie nuolat vyksta kitur, formuodami užsienio scenų įprotį. Tad įvairios tarptautinės kolaboracijos mums įdomios ir vertingos. Juk vienas svarbiausių dalykų kiekvienam iš mūsų – apsikeitimas idėjomis ir patyrimais“, – tvirtina Luca di Bernardo.
Lietuvos muzikantų kelionę į Liuksemburgą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
