Sovietmečiu gimusios žvaigždės
Lietuvos džiazo istorijos sąraše šalia sovietmečiu gimusio ir legenda tapusio Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio (GTČ) galima rasti ir iškilųjį trimitininką Vytautą Grubliauską – Kongą bei bosinės gitaros virtuozą Leonidą Šinkarenko. Muzikinį kelią pradėję nuo estradinės ar roko muzikos, vyrai rado džiazą, tapusį jų gyvenimo būdu.
Birštono džiazo festivalio pagrindinis prodiuseris Zigmantas Vileikis yra sakęs, kad dauguma džiazo muzikantų yra mokęsi pas GTČ trio saksofonininką Vladimirą Čekasiną. Nepaisant to, kad instrumentai, kuriais buvo grojama, skyrėsi, L.Šinkarenko turėjo galimybę semtis muzikinių paslapčių iš legendinio atlikėjo. „Mano problema buvo instrumento valdymas, o jis mokė muzikuoti. Jis mažai kalbėjo, bet mes su juo daug grojome. Tai davė neišdildomą bagažą“, – prisiminimais dalijasi bosistas.
Lietuviškasis džiazas
GTČ trio grojimas, L.Šinkarenko pastebėjimu, tuo metu buvo naujas visoje muzikos kultūroje. Ne veltui apie šį kolektyvą daug rašė net ir užsienio spauda. Muzikantas tvirtina, kad garsusis trio buvo įvardijamas unikumu, o jo pasekėju tapo ir pats su Petro Vyšniausko kvartetu. Į šios džiazo grupės veiklą taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir pripažintas jos išskirtinumas.
Pasak L.Šinkarenko, Lietuvos džiazas skiriasi nuo amerikietiškojo ir europinio. Jo nuomone, daugelis lietuvių atlikėjų ieško savęs pasitelkdami muziką. Todėl į ją žiūrima kūrybiškai: ne kopijuojami kiti atlikėjai, o naudojant pasaulinius džiazo elementus grojama savaip. Dėl šios priežasties lietuviškas džiazas tampa išskirtinis.
Džiazas turėjo misiją
„Džiazas yra filosofija, kaip aš sakau, kuri atspindi laisvą, veržlų, nesuvaržytą žmogų, kas buvo visiškai nepriimtina sovietmečio epochai“, – kaip pagrindinę džiazo draudimo priežastį įvardija V.Grubliauskas. Anot jo, šis muzikos žanras budino tautos savimonę, įkvėpdavo neprarasti tikėjimo ir toliau siekti laisvės. Profesionalus trimitininkas pabrėžė, kad numarinti džiazą yra tas pats, kas numarinti laisvės troškimą – neįmanoma, ir kad „epocha, kuri trukdo džiazui, anksčiau ar vėliau subyra.“
L.Šinkarenko įsitikinimu, okupuotos Lietuvos laikais žmonės žinojo, kad džiazas „yra intelektas ir laisvė“. Todėl, nepaisant valdžios vykdomų ribojimų, ši muzika buvo populiari, ir koncertuose rinkdavosi nemažai klausytojų.
Dabar džiazo muzikos paskirtis, anot pripažinto Lietuvos bosisto, yra kitokia – nešti šviesą į žmonių širdis ir smegenis. Tačiau džiazmenas pastebi, kad šiais laikais susidomėjimas džiazu yra gerokai sumažėjęs.
Uždraustasis vaisius
„Amerikos balso“ radijo stotis yra palikusi svarbią žymę ne tik visos Lietuvos, bet ir džiazo istorijoje. Transliuojama laida „Džiazo valandos“, kurią vesdavo Willis Conoveris, buvo vienas iš būdų lietuviams išgirsti Vakarų džiazo muziką.
Okupuotos Lietuvos laikais klausytis „Amerikos balso“ buvo draudžiama. Net ir pasislėpus lietuviams buvo nelengva išgirsti balsus iš Vakarų, nes sovietai leido radijo bangų trukdžius. Laimė, V.Grubliauskui kartais pavykdavo pasiklausyti užsienio džiazo garsų.
Butas buvo, džinsai buvo, pavalgyti mama duodavo, ir viskas. Tiek ir tereikėjo.
„Buvo juodoji plokštelių rinka“, – pamini L.Šinkarenko, prisiminęs, kad kartais jos būdavo parvežamos iš užsienio. Tai sovietmečiu buvo dar vienas būdas paklausyti džiazo.
Pragyvenimas iš džiazo – iliuzija
„Visi muzikantai buvo biedni“, – pareiškia L.Šinkarenko. Visada turėjęs troškimą išmokti labai gerai groti, boso virtuozas svarsto, kad tikriausiai pusę gyvenimo tai darė už dyką. Jam muzikavimas buvo svarbiau už pinigus: „Butas buvo, džinsai buvo, pavalgyti mama duodavo, ir viskas. Tiek ir tereikėjo.“
L.Šinkarenko tvirtina pinigų užsidirbdavęs grodamas restorane ar „Neringos“ kavinėje. Prabilęs apie uždarbį, prisiminė negailestingą Sovietų Sąjungos sistemą ir dar vieną pinigų šaltinį – valdžios skiriamus dienpinigius.
„Dalyvavome festivalyje „Bratislava Jazz Days“. Pagrojome ir gavome premiją kaip jauni muzikantai, kurie labai gerai pasirodė“, – dalijasi prisiminimais iš 1984 m. vykusio festivalio, kuriame dalyvavo su P.Vyšniausko kvartetu. Bosistas neslepia: „Aišku, viską, ką mes gaudavom, turėdavom priduoti valdžiai. Mes gaudavom tik dienpinigius.“ Džiazmenas pamena, kad po to pasirodymo visa grupė turėjo vykti į koncertą Maskvoje. Oro uoste jiems iškilo problemų, nes kvarteto nario Gedimino Laurinavičiaus būgnų lėkštės buvo per sunkios. Pasak L.Šinkarenko, pinigų, be gautos premijos, jie neturėjo, tad už viršytą svorį susimokėjo iš jos.
„Aš galvojau, kad mus pasodins į kalėjimą... Kaip ant mūsų rėkė“, – pasakoja boso virtuozas. Muzikantai buvo kaltinami valstybės pinigų iššvaistymu, nes gauta premija, kaip ir visi kiti uždirbami pinigai, privalėjo būti atiduota valdžiai.
L.Šinkarenko pripažįsta, kad iš muzikanto uždarbio gyventi nelengva, ir juokaudamas priduria, kad geriau būti bankininku. Jis tvirtina, kad daug uždirba tik tie atlikėjai, kurie pasiryžta būti geriausiais ir nuolat gastroliuoja, tačiau tokių nėra daug.
Šnipai džiaze
Okupuotos Lietuvos laikais džiazas buvo protesto muzika, sieta su laisve. Sovietų Sąjungos valdžia visiškai jo neuždraudė, bet pasirinko kitą priespaudos būdą – stebėti atlikėjus. „Džiazo judėjimą prižiūrėjo komjaunimas, po jo sparnu viskas vyko. Jei kažkas drastiškai buvo išsakyta per kažkokius performansus arba koncertus, kad nemylim tos valdžios, tai tada, aišku, įsikišdavo struktūros“, – pasakoja L.Šinkarenko.
Lietuvos atlikėjus, kurie pasirodydavo kitose Sovietų Sąjungos šalyse, lydėdavo ir stebėdavo valdžios paskirti asmenys. Tačiau L.Šinkarenko teigia, kad tais laikais ir kolektyvuose būdavo tokių narių, kurie teikdavo informaciją KGB.
Džiazo muzika juk intelektuali. Na, o kaip su intelektualia muzika užvaldysi mases? Neįmanoma.
Kartą su P.Vyšniausko kvartetu Austrijoje koncertavęs L.Šinkarenko prisimena susitikimą su tos šalies žurnalistu. „Jis prisėdo prie stalo ir tiesiai šviesiai manęs paklausė, kas iš mūsų [kvarteto] rašo ataskaitas, kas yra KGB šnipas“, – pasakoja bosistas, prisipažinęs tuomet buvęs naivus ir dar nieko nežinojęs apie tokias vykdomas slaptas veiklas. Anot L.Šinkarenko, žurnalistas, negavęs atsakymo, įniršo, rėžė, kad jo idiotu niekas nelaikys, ir išėjo. Muzikantas pabrėžia – užsienio žurnalistas žinojo, kad su atvažiavusiaisiais iš Rytų visada būdavo stebintis asmuo, rinkdavęs ir teikdavęs informaciją valdžiai.
„Kyla klausimas – kas? Kažkas juk vis tiek ataskaitas rašė“, – svarsto vis dar atsakymo nežinantis L.Šinkarenko.
Džiazas kiekvienam
Nepriklausomai nuo laikotarpio džiazo muzika visada buvo klausoma įvairaus amžiaus melomanų. Tam pritaria ir trimitininkas V.Grubliauskas: „Džiazas, kaip ir meilė, nesirenka amžiaus.“
Nepaisant to, ši muzika niekada nesumušė populiarumo rekordų. „Džiazo muzika juk intelektuali. Na, o kaip su intelektualia muzika užvaldysi mases? Neįmanoma. Ta muzika reikalauja tam tikro pasiruošimo“, – įvardija priežastį L.Šinkarenko.
Nors šis muzikos žanras neturi masinio klausytojo, tačiau V.Grubliauskas tiki, kad „džiazas visada suranda savo vietą ir savo klausytoją – tik klausytojui reikia surasti savąjį džiazą“.
