Pastarąjį dešimtmetį viena iš svarbių muziejaus veiklos krypčių – reikšmingų, bet ir nežinomų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos faktų sklaida. Su šia idėja pradėtas organizuoti minėtas festivalis, kuriame siekiama atskleisti Lietuvos ir Europos kultūrinius saitus, o koncertuose siūloma klausytis XVI–XVIII a. muzikos, skambėjusios Lietuvos didiesiems kunigaikščiams arba jų aplinkoje.
Savitu festivalio „įkvėpėju“ neakivaizdžiai tapo XVII a. italų kompozitorius Marco Scacchi, vadovavęs anuomet garsiai Vazų kapelai. Per beveik trisdešimt veiklos metų jis dirbo net trims šios karališkos dinastijos atstovams.
Festivalio atidaryme skambėjo M.Scacchi ir kitų Vazoms tarnavusių italų kompozitorių kūriniai. Tarptautinis ansamblis „Canto fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) koncerte atskleidė dviejų miestų – Romos ir Vilniaus – muzikinius ryšius. Ansamblis atliko romietiško stiliaus muziką, kurią į XVII a. Varšuvą bei Vilnių atvežė kompozitoriai Annibalė Stabilė, Luca Marenzio, Asprillio Pacelli, Giovanni Francesco Anerio, Tarquinio Merula ir kiti. Klausytojai galėjo įsitikinti, kad Vazos turėjo išlavintą muzikinį skonį.
Visgi kultūrinį gyvenimą LDK diduomenėje lėmė ne tik valdovų pomėgiai, bet ir jų religinė pakraipa. Ištikimi katalikybei Vazos kvietė tiesiogiai su Roma ryšių turinčius muzikus. Gabių kompozitorių paieškose Vazoms tarpininkavo ne Europos monarchai, anuomet vykdę savotiškus menininkų mainus, bet Romos katalikų bažnyčios autoritetai, siekę stiprinti bažnyčios įtaką tuose kraštuose, kuriuose sparčiai plito reformacija. Šiose „varžybose“ muzika tapo viena patraukliausių medijų.
Festivalio atidarymo koncerte skambėjo daugiausia sakraliniai kūriniai. Kunigo A.Pacelli motetas „Beata es, Virgo Maria“, anuomet atliekamas bažnyčioje, turėjo skleisti magišką aido jėgą. J.B. Cocciolos motetas „Jubilate Deo“ – žavėti gyvu stereo efektu, kuriamu priešpriešiniuose balkonuose pakaitomis giedančių chorų. Kaskart atradimu tampa kompozicija „Indica Mihi“ – tikras Vilniaus baroko muzikos brangakmenis, kurio autoriaus iki šiol nežinome.
Vis tik Tarquinio Merulos instrumentinius ir vokalinius „hitus“ atpažįsta ir šių dienų klausytojai. Prieštaringos reputacijos kompozitorius, turėjęs reikalų su teisėsauga, sukūrė ausyse įstringančių kūrinių, skambėjusių tiek dvare, tiek bažnyčioje. Jo sonatas ir kanconas („La Cattarina“, „La Treccha“, „Ballo detto Eccardo“) ansamblis atliko autentiškais baroko instrumentais – ypač dėmesį traukė retai koncertuose girdima sopraninė viola da gamba.
