Žmonės.lt koncerto apžvalgą skaitykite čia.
Tyli naktis
Vakaro metu scenoje be pačių „Bekešo vilkų“ svečių teisėmis dar pasirodė Jurgis Didžiulis, Linas Adomaitis ir grupė „Freaks On Floor“. Dviejų pirmųjų atlikėjų pasirodymai pasižymėjo ramiu minimalizmu.
Scenoje vienu metu ne daugiau dviejų muzikantų (Jurgiui Didžiuliui poros dainų metu talkino „Bekešų“ idėjinis lyderis ir buvęs „Inculto“ narys, trombonininkas Jievaras Jašinskis, o Lino Adomaičio vokalui viso pasirodymo metu akomponavo gitaristas Andrius Murencevas). Kompozicijos atliktos akustiškai su keletu elektroninių priedų.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Jurgis Didžiulis |
Klausytojų buvo visai nedaug. Priežasčių tam turbūt ne viena: manyčiau, kad tokį publikos kiekį nulėmė ir data, ir pasirinkta per didelė erdvė (nors tuštumą dar bandyta pridengti apribojant įvairias salės dalis juoda medžiaga), ir tai, kad „Bekešai“ nebėra šviežias, lengvai didžiules jaunimo mases mobilizuojantis muzikinis variklis, koks buvo anksčiau.
Ir štai tiems susirinkusiems klausytojams buvo paruoštos kėdės. Sėdimas akustinės muzikos priėmimas sukūrė kamerinę aplinką.
Visa tai priminė seniai iš Lietuvos televizijų ir didžiausių interneto portalų vykdomų projektų sąrašo išnykusį reiškinį – filmuojamus akustinius koncertus, vykstančius mažoje aplinkoje, susirinkus nedidelei saujelei klausytojų, muzikantams bendraujant su jais.
Pavyzdžiui, kažkada egzistavo tokia laida „Tikras garsas“, rodyta per LNK. Užmeskite akį jutūban, ten yra „Foje“, „Rebelheart“, „ŽAS“ ir kitų atlikėjų koncertų įrašai.
Jauki ir neįtikėtinai paveiki patirtis. Kas kita negu emociškai sterilesnis ir technologiškai pažangesnis „LRT Opus Ore“.
Prie ano meto atmosferos priartėja nebent pavienių entuziastų iniciatyva filmuojami koncertėliai, kaip antai „Geltonos sofos klubas“ (žr. tam pačiam jutūbe).
Taigi klausydamas Jurgio Didžiulio atliktos ir nuostabiai intymiai suskambusios „Something“ arba Lino Adomaičio „Tavo spalvos“ ir žiūrėdamas, kaip šias dainas priima publika, svajojau apie tokio tipo filmuojamų koncertų atgimimą. Pasiūla yra, paklausa yra, tad kodėl gi ne?
Šventa naktis
O paskui į sceną žengė trankieji „Freaks On Floor“. Jų pasirodymo metu sėdinti publika ėmė atrodyti kiek juokingai. Bet net ir sudaužyta bačka nepakėlė jų iš vietų. Antra vertus, buvo truputį pikta ant Justino Jaručio kompanijos, o labiausiai ant grupės bosisto – dėl statikos.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./„Freaks on Floor“ |
Mat „Freaks On Floor“ pirmieji tą vakarą turėjo progą išnaudoti visos aparatūros, visa apimančio skambesio ir garsumo teikiamus privalumus. Išjudinkit tą salę! Išliekim energiją ir pasikraukim energijos!
Bet, žinoma, būgnininkas „prirakintas“ prie savo vietos, lakstyti po sceną negali. Justinas Jarutis taip pat negali sau daug leisti, nes turi laiku būti prie mikrofono. Bosistas vienintelis „nepririštas“ prie savo vietos, o buvo statiškiausias iš trijų grupės narių.
Užtat ir keista. Juk visi puikiai žinome, kad atlikėjų nuotaika ir entuziazmas akimirksniu persiduoda publikai. O publika atkakliai sėdėjo.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./„Bekešo Vilkai“ |
Taip kad tikroji šventa naktis prasidėjo scenoje pasirodžius „Bekešo vilkams“. Iškart atsirado šokančių, žmonės suplūdo prie scenos, o vokalistė Girmantė Vaitkutė ryžtingu balsu pakėlė publiką nuo kėdžių.
Kartais menkiausios smulkmenos teikia daug džiaugsmo, tai štai toks unikalus ir žavus minėto vakaro džiaugsmelis man asmeniškai buvo vaizdas, kaip kėdes lanksto ir nešioja Jurgis Didžiulis. Tiesiog.
O toliau koncerto situacija buvo panaši į mokyklinę patirtį. Kai po diskotekos atsakingieji mokiniai ima vynioti laidus ir tvarkytis, būtinai būna užleidžiama „darbo muzika“ ir tvarkymasis virsta mažyčiu tūseliu išrinktiesiems.
Kažkas panašaus vyko ir čia. Tai sakydamas anaiptol nesiekiu sumenkinti „Bekešo vilkų“. Priešingai – tokios akimirkos dažnai yra tyriausios ir įsimintiniausios kolektyvinėje ten dalyvavusių žmonių atmintyje.
Koncerto pabaigoje buvo paskaityti visų per dešimt metų prie grupės egzistavimo prisidėjusių žmonių vardai ir paminėtas faktas, kad prieš dešimt metų, balandžio 1-ąją, įvyko pirmasis „Bekešo vilkų“ koncertas.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Girmantė Vaitkutė |
Daugiau istorijos neišgirdome ir kitaip neapčiuopėme, nors aš labai laukiau, kad bent dalis tų buvusių grupės narių bus pakviesti į sceną paskutinį kartą atlikti numylėtų kūrinių.
Mielai būčiau paklausęs, pavyzdžiui, ankstesnės „Bekešo vilkų“ vokalistės Marijos Laurinavičiūtės balso ar Vytauto Varankos bongų skambesio.
Girmantė ir kompanija pasirinko neritualizuotą atsisveikinimą, paprastutį paskutinį koncertą be ceremonijų. Gal ir teisingai.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Koncerto akimirka |
Ir kas dabar pasakys, ar „Bekešo vilkų“ išsiskyrimas yra didelė netektis Lietuvos scenai? Regis, jau vien tas faktas, kad iš „Bekešo vilkų“ išaugo tiek daug pirmos kategorijos Lietuvos muzikantų, sėkmingai dirbančių kituose projektuose ar vystančių solo karjeras, rodo, kad tai didžiulę – ir ne visuomet tiesioginę – įtaką mūsų muzikai padaręs kolektyvas, kurio paveldo taip lengvai neatsikratysime.
O kaipgi Užupis? Ar nėra taip, kad sekmadienio vakarą jis neteko dalies savo muzikinės gyvybės (dalies, taip sakant, helfų)? Ko gero taip, ir ypač tai turėtų būti juntama pačių „Bekešų“ kartos žmonėms.
Bet atsiveria erdvė naujoms idėjoms ir naujiems skambesiams.
Štai taip miršta grupės.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./„Bekešo Vilkai“ |
