–Loreta, papasakokite apie kolektyvą „Lietuvos trombonų projektas ir Loreta Sungailienė“. Kokia jo atsiradimo istorija?
–Drąsus kūrybinis eksperimentas pirmą kartą Lietuvoje suskambėjo 2016 m. Birštono džiazo festivalyje. Tuomet „Lietuvos trombonų projekto” ėmėsi puikiai improvizuojantys trombonininkai Vytautas Pilibavičius ir Jievaras Jasinskis. Kartu su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantais minėtam Birštono renginiui jie paruošė įvairių kompozicijų programą, kurioje persipynė džiazo, fanko, folkloro ir šiuolaikinės muzikos elementai. Džiazo atlikėja Girmantė Vaitkutė atliko J.Jasinskio aranžuotas lietuvių liaudies dainas.
2018 m. pradžioje Vytautas nusprendė projektą atgaivinti, pradėjo rinkti trombonų ansamblį ir pasiūlė man prisijungti prie projekto. Esu ne tik liaudies dainų tyrinėtoja (etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė), atlikėja, bet ir įvairių šiuolaikinio folkloro projektų („Folkšokas“, „Sutartinės party“, „ZAP.4 elementai“ ir kt.) dalyvė – mėgstu kūrybinius iššūkius, ypač tuos, kuriuos siūlo muzikos profesionalai. Tad kvietimą priėmiau ir pabandžiau atlikti jau sukurtų aranžuočių vokalo partijas.
Prisipažinsiu, lengva nebuvo, tačiau viską stengiausi atlikti kūrybiškai ir idėjų sėmiausi iš folkloro – ten, kur reikėjo atlikti džiazines improvizacijas, radau būdą improvizuoti lietuvių dainuojamosios tautosakos motyvais ir įvairia, tradiciniam dainavimui būdinga atlikimo stilistika. Programą netrukus papildėme naujomis aranžuotėmis. Vytautui Pilibavičiui siūliau man patinkančias liaudies dainas, mačiau ir girdėjau, kaip gimsta jų aranžuotės, kartu su kompozitoriumi rinkome tinkamą harmoniją, tempus, ieškojome išraiškingų formų.
Tų metų balandžio pabaigoje jau koncertavome ant Liudvinavo piliakalnio šalia Marijampolės, vėliau buvo koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose, rugsėjo pabaigoje – pasirodymai tarptautiniuose džiazo festivaliuose Ukrainoje, o lapkričio mėnesį – ir Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje. Trombonų ansamblį tuomet sudarė Lietuvos valstybinio simfoninio ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrų muzikantai, tačiau kai kuriuose koncertuose grodavo ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos muzikantai.
Turiu garbės pažinti net 12 puikių trombonininkų, kurie dalyvauja ar yra dalyvavę „Lietuvos trombonų projekto“ programos pristatymuose. Repeticijų ir koncertų metu stebėjausi visų muzikantų profesionalumu, patirtimi, muzikos pojūčiu. Net anksčiau projekto kūrinių niekada negrojusiam muzikantui pakakdavo vienos ar dviejų repeticijų, kad jis galėtų puikiai įsilieti į ansamblį ir perteikti bendrą projekto koncepciją, nuotaiką, skambesį. Tačiau ir aš sulaukiu komplimentų už dainavimą, gebėjimą įdomiai improvizuoti, pasitelkiant įvairius folkloro žanrus ir kūrinių pavyzdžius.
Turtingi pasirodymų buvo 2019 m. – ir vėl ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, tačiau ir užsienyje. Dalyvavome tarptautiniame Varnos vasaros džiazo festivalyje Bulgarijoje. O šiais metais vienas laukiamiausių mūsų koncertinių įvykių – pasirodymas kovo 8 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
–Kaip susipažinote su Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantais, kurie tapo ansamblio nariais?
–Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trombonų grupės koncertmeisteris Remigijus Gumuliauskas ir muzikantas Paulius Batvinis atnaujintame projekte groja nuo pirmųjų mūsų susitikimų ir koncertų. O kiti du muzikantai – Julius Taločka ir Genadijus Kovaliovas – keletą kartų projektui talkino per koncertus. Kompanija draugiška ir atsakinga – susigrojome, buvo smagu kartu muzikuoti ir koncertuoti. Remigijui kilo mintis: o kodėl nepabandžius šia sudėtimi koncertuoti savo namuose – Vilniaus kongresų rūmuose. Esame labai dėkingi orkestro vadovybei, vadybininkams už pasitikėjimą, draugystę, pagalbą rengiant, viešinant koncertą. Tokios žaismingos fotosesijos renginio afišai dar nesu turėjusi – ačiū už malonią patirtį.
–Kokią muziką atliekate su ansambliu? Kokia jo koncepcija?
–Anot Vytauto Pilibavičiaus, projekto kompozicijos įvairios savo stilistika, nuotaika, tai – folk, jazz, funky, fussion, šiuolaikinės muzikos sintezė, taip pat yra ir Lotynų Amerikos muzikos bei ritmų motyvų. Į atvirą įvairioms pasaulio kultūroms džiazo muziką įpiname lietuvių liaudies muzikos elementų, išraiškos priemonių. Padedame kurti ir tęsti lietuviško folk džiazo tradicijas. Manome, kad būtent tokią muziką kurdami ir grodami esame įdomesni pasauliui.
Mūsų kuriama, improvizuojama muzika turi aiškų lietuvišką ženklą ir kartu tai – profesionaliai atliekamas, stilistine įvairove žėrintis džiazas, kuris įdomus ir suprantamas tiek džiazo muzikos gurmanui, tiek įvairia muzika besidominčiam klausytojui. Šis projektas – dar vienas šiuolaikinis žvilgsnis į folklorą ir kartu – naujas puslapis Lietuvos trombonų bei Lietuvos džiazo muzikos istorijoje.
–Ką paruošėte kovo 8 d. koncertui „Trombonai ir folkdžiazas“?
–Koncerto programoje skambės originalios Vytauto Pilibavičiaus, Remigijaus Gumuliausko kompozicijos, taip pat įvairių žanrų liaudies dainų – kalendorinių, darbo, šeimos, karo, jaunimo-meilės, vestuvių – iš įvairių Lietuvos regionų aranžuotės. Kūriniuose dera jautri liaudies dainų poetika, vingri melodika ir moderni džiazo harmonija, autentiškai stilistikai artimas dainų atlikimas ir meistriškos džiazo bei šiuolaikinės muzikos interpretacijos.
Įvairios nuotaikos, tempų kūriniai keis vienas kitą, muzika tarsi vis kitu, vis nauju skambančiu rūbu pasidabinusi žingsniuos podiumu ir visiems skleis gerą nuotaiką. Galima sakyti, jog tai bus muzikinis pasakojimas apie mus pačius – iš skirtingų vietų kilusius, su skirtinga patirtimi į kupetą suėjusius ir besidalinančius kūrybos bei muzikavimo džiaugsmu. Tikiu, kad koncertas bus šventiškas ir įkvepiantis šauniai ateinančiai savaitei.
–Kuo Jus patraukė etninė muzika? Kaip ja susidomėjote iš pradžių ir kuo ji Jums įdomi dabar?
–Pirmosios dainos, kurias girdėjau namuose, kai dar buvau kūdikis, buvo žemaitiškos senosios lopšinės apie pelelę, lėlę pajuodėlę, zuikelį ir įvairios lietuvių liaudies dainos. Vėliau mano supratimas apie etninę muziką šiek tiek plėtėsi vidurinėje, muzikos mokyklose, tačiau lietuvių folkloro gelmę pradėjau jausti ir troškau suprasti tada, kai Palangoje pradėjau lankyti folkloro ansamblį „Mėguva“.
Mane žavėjo liaudies dainos teksto ir melodijos sintezė, folkloro ryšys su papročiais, senąja pasaulėžiūra, nuoširdus liaudies kūrinio atlikimas. Visada jaučiau, kad žemaitiška daina man artimiausia, kad ją gebu tinkamai ir įtaigiai išartikuliuoti, nes tai mano prigimtinės kultūros dalis, tai yra mano etno. Tačiau įdomi man visa mūsų tradicinė muzika – kartais savo paprastumu, minimalizmu, kartais neįtikėtinu įmantrumu.
Viename kūrinyje melodija itin archajiška, kitame – išplėtota, artimesnė autorinei kūrybai. Bet svarbiausia, kad joje yra daug kūrybinių versmių, įkvėpimo šaltinių, daug tapatumo kodų, kuriuos tinkamai iššifravus galima rasti aukso gyslą savo originaliai autorinei kūrybai. Liaudies kūryba įdomi įvairiais aspektais, tad ją reikia naudoti kūryboje, ją reikia kūrybiškai interpretuoti, tačiau, kaip vienas mano kolega yra pasakęs, tai darantys menininkai turi turėti pakankamai žinių, gerą skonį ir saiko jausmą. Manau, kad „Lietuvos trombonų projekte“ visa tai yra, ir tinkamomis proporcijomis. Ateikite ir įsitikinkite tuo.
