Kai miršta roko žvaigždė, gerbėjai ir žurnalistai paprastai linkę pervertinti velionio reikšmę. Pirmieji tai daro paveikti liūdesio, antrieji – kad savo publikacijoms suteiktų didesnės svarbos.
Lou Reedo atveju pervertinti jo beveik neįmanoma, lygiai kaip beveik neįmanoma įsivaizduoti, kokia roko muzika galėtų būti be „The Velvet Underground“.
Galbūt Elvis Presley, „The Beatles“ ar Bobo Dylano gerbėjai ir nesutiks, tačiau visai pagrįstai galima laikyti 1967 metų debiutinį „The Velvet Underground And Nico“ albumą didžiausią įtaką roko istorijoje padariusiu įrašu. Sunku rasti kitą įrašą, kuris taip smarkiai pakeistų roko skambesį ir žodyną, vienu kirčiu praplėtusiu visas ribas.
Vėliau didžioji dalis populiariosios muzikos vystėsi šio albumo šešėlyje: galbūt glam rokas, pankas ir viskas, kas vadinama neapibrėžtais terminais indie ar alternatyvusis rokas, ir būtų atsiradę be šio disko, tačiau sunku įsivaizduoti, kokiais būdais.
„The Velvet Underground“, žinoma, buvo ne vienintelė grupė, kuri septintojo dešimtmečio pabaigoje bandė nutiesti tiltą per, atrodytų, sunkiai įveikiamą prarają tarp rokenrolo ir avangardo, o Lou Reedas, žinoma, buvo ne vienintelis poetas, manęs, kad dainos gali būti ne prastesnės už rimtąją literatūrą.
Dainininkas, kurį tiek kartų bandyta mėgdžioti, pasirodė esąs visiškai nepakartojamas
Tačiau būtent jie padarė taip, kad šios bedugnės įveikimas atrodytų tarsi pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Kad ir kiek daug jėgų iš klausytojų reikalavo jų muzika, ji niekada neskambėjo dirbtinai ar iškankintai, lygiai kaip Lou Reedo tekstuose nebūdavo nieko parodomojo ar pretenzingo: jis vaizdavo bohemišką, užribinį gyvenimą su narkotikais, laisvu seksualumo traktavimu Dashiello Hammetto ir Raymondo Chandlerio stilliumi.
Galbūt esmė ta, kad „The Velvet Underground“ rado tinkamą kelių susikirtimą. Kaip žinia, Lou Reedas mėgo paprastą rokenrolą. 1966 metais jis prisipažino, kad labai mėgsta doo-wop, muzikinę kryptį, kuri tuo metu buvo tapusi visiškai nepopuliaria ir pasenusia. Šios stiliaus aidus galima girdėti lengvesnėje jo kūrybos pusėje, į kurią dažnai neatkreipiama dėmesio – „Sunday Morning“, „I'll Be Your Mirror“, „Candy Says“.
Kone pats garsiausias Lou Reedo posakis – kad vieno akordo pakanka, dviejų – jau per daug, o trys reiškia, kad tu groji džiazą. Jo kolega grupėje Johnas Cale'as, nepaisant klasikinio išsilavinimo, taip pat palaikė šį paprastumo principą: minimalizmas, La Monte Young, Johnas Cage'as. Dėl to jie abu taip puikiai susigrojo.
Tolimesnėje karjeroje jis tapo vis prieštaringesnis. Iš vienos pusės, jis įkūnijo tam tikrą rokenrolinį požiūrį į gyvenimą. Įvaizdis, kurį jis demonstravo pasauliui (bent jau duodamas interviu) buvo žmogaus, visuomet pasiruošusio kovai, tylaus ir susikaupusio. Tai atspindėjo ir jo muzika: pavyzdžiui, keturios niūrios dainos, esančios antroje 1973 metais išleisto konceptualaus albumo „Berlin“ pusėje, sudaro šalčio ir žiaurumo įspūdį.
Kita vertus, jis mokėjo kurti neįtikėtinai jautrias dainas, dainas apie švelnumą ir jautrumą: tai nuostabi „Pale Blue Eyes“, „Halloween Parade“, „Magic And Loss“. Būdamas tam tikros nuotaikos, jis galėdavo kurti idealias pop dainas, o tuo pačiu 1975 metais įrašyti liūdnai pagarsėjusį triukšmo prisodrintą dvigubą albumą „Metal Machine Music“.
Kiekviena jo asmenybės pusė įkvėpdavo nesuskaičiuojamą galybę kitų atlikėjų. Žinoma, nereikia nė sakyti, kad nei vienas jų taip ir nepajėgė lygintis su Lou Reedu. Dainininkas, kurį tiek kartų bandyta mėgdžioti, pasirodė esąs visiškai nepakartojamas.
