– Lukai, kur Jūsų keliai pasuko šįkart?
– Annos mokslai šiemet baigiasi, tad Didžiojoje Britanijoje mūsų niekas nebelaiko, ir mes išsikraustome iš šalies. Tiesą sakant, neįvyko gilios integracijos, todėl pagalvojome ir priėmėme įdomų sprendimą – dabar gyvensime Vilniuje. Niekada nesu gyvenęs Lietuvoje, bet jau įsigijome butą, tad prasideda naujas gyvenimo knygos skyrius. Aišku, mano profesinis gyvenimas susijęs su kelionėmis, todėl kur begyvenčiau, gyvenimo stilius lieka toks, koks jis visada ir buvo.
Bet akivaizdu, kad Vilnius irgi yra viena svarbiausių vietų mano gyvenime. Turėdamas butą Vilniuje galiu pasakyti, kad dabar esu pilnavertis lietuvis (šypsosi).
– Įdomus posūkis. Panašu, kad Vilniuje matote ilgalaikę perspektyvą?
– Neįsivaizduoju, kaip toliau pasisuks gyvenimas, bet manau, kad čia bus viena iš pagrindinių mano bazių. Viena iš mano bazių visada lieka Maskva, kadangi ten esu gimęs, turiu daug giminių ir mano mama gyvena Maskvoje. Bet akivaizdu, kad Vilnius irgi yra viena svarbiausių vietų mano gyvenime. Turėdamas butą Vilniuje galiu pasakyti, kad dabar esu pilnavertis lietuvis (šypsosi).
– Kas įsimintiniausio Jūsų gyvenime nutiko per praėjusius metus?
– Iš karto iškyla daug įvykių prieš akis. Kovo mėnesį buvo įsimintinas koncertas Niujorke, viename iš gražiausių muziejų, kuriuose esu buvęs, „The Frick Collection“. Ten yra mažytė salė ir jau daug metų rengiami kameriniai koncertai. Muziejus įsikūręs privačiame name, kuris kažkada priklausė labai žinomam mecenatui, meno mylėtojui ir kolekcionieriui Henry Clay Frickui. Per savo gyvenimą jis surinko tokią kolekciją, kad buvo verta atidaryti muziejų – pagal ją galima spręsti apie meno vystymąsi nuo Renesanso iki šių dienų. Išties fantastiška kolekcija.
Gegužės pradžioje Tokijuje vyko muzikos festivalis „Pašėlusios dienos“, kuriame kasmet dalyvauju. Tai iš tiesų būna pašėlusios dienos – viename didžiuliame komplekse, kuriame yra 10 salių, vienu metu nuo ryto iki vakaro vyksta klasikinės muzikos koncertai – per tris dienas jų surengiama apie 250. Tai yra visiškai nepalyginamas su niekuo muzikinis projektas.
Gegužės gale Londone vyko mano mylimiausio kompozitoriaus, kurį dažnai atlieku, labai artimo draugo Leonido Desiatnikovo autorinis vakaras Londone, „Barbican“ centre. Tai irgi buvo man svarbus įvykis kūrybine prasme.
Taip pat reikia paminėti tikrai labai svarbų koncertą Amsterdame – su rečitaliu debiutavau „Concertgebouw“ koncertų salėje. Spalio mėnesį grojau rečitalį „Kioi Hall“ koncertų salėje Tokijuje. Būtinai reikia paminėti ir koncertus su Nacionaliniu Liono simfoniniu orkestru Prancūzijoje, diriguojant labai žymiam amerikiečių maestro Leonardui Slatkinui. Aišku, paminėjau turbūt tik 10 procentų to, ką esu nuveikęs per metus – labai daug koncertų buvo.
– Esate minėjęs, kad Jūsų tvarkaraštis labai įtemptas, bet tempų turbūt nemažinate?
– Taip, jis toks ir išlieka. Manau, kad groju 60–70 koncertų per metus ir daugiau tikrai nenorėčiau. Svarbus dalykas yra tai, kad pradėjau dėstyti. Ne pastoviai, ne vienoje vietoje – per daug koncertuoju, kad kažkur turėčiau nuolatinį darbą. Pradėjau vesti meistriškumo kursus – paskutinį kartą tai buvo prieš dvi savaites Glazgo karališkojoje akademijoje, kur dėsto mano tėvas Petras Geniušas. Ten buvau pakviestas rečitaliui ir vedžiau meistriškumo kursus. Su dideliu interesu ir atsidavimu tuo užsiimu.
– Kaip suprantu, pedagoginė veikla Jums nesvetima?
– Ne, ji niekada nebuvo svetima, nes pats turėjau puikią mokyklą pas savo senelę (legendinė rusų pianistė ir pedagogė Vera Gornostajeva – aut. past.), pas kurią mokėsi net kelios muzikantų kartos. Tarp jų – ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro draugas pianistas Alexanderis Paley, mano tėvas Petras Geniušas, aš, Ivo Pogoreličius, Sergejus Babajanas – daugybė labai, labai žymių pianistų. Mokydamasis pas ją aš perėmiau ir dalį pedagoginės gyslelės, nes ji buvo labai aistringa pedagogė – ne šiaip sau perdavė savo patirtį ir žinias, bet buvo visiškai atsidavusi darbui, greitai ir lengvai užkrėsdavo savo mokinius.
– Balandžio 17 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 18 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su maestro G. Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pirmą kartą atliksite J. Brahmso antrąjį koncertą fortepijonui.
– O taip, šis koncertas man yra didelis iššūkis. Įveikti naują kūrinį ir jį išmokti išties yra nelengva užduotis – turint tokį įtemptą koncertų grafiką, kaip visuomet labai trūksta laiko. Aš dažnai plečiu repertuarą, bet tokiais kūriniais, kaip J.Brahmso antras koncertas – nedažnai. Tai yra bene 55 minučių trukmės kūrinys – didžiulė simfonija, kurioje soluoja fortepijonas. Aišku, tai yra simfonija, puikus romantinio simfonizmo pavyzdys, nes orkestro partija joje niekaip ne akompanimentinė. Emocine prasme J.Brahmso antras koncertas yra labai tankus kūrinys, masyvus, romantiškai gilus ir sodrus. Vienas iš pagrindinių iššūkių pianistui šiame kūrinyje yra jo trukmė. Tai – ištisa epopėja, gyvenimo skyrius – jį išmokti, įsiminti ir tikrai išgyventi yra nelengva. Aš jau seniai pradėjau mokytis, dabar yra finalinis etapas, bet prisipažinsiu – labai sunku.
Visų pirma, toli gražu ne visas pasaulis yra man po kojom, tai – neįmanoma.
– Jūsų talentas yra laukiamas ir vertinamas geriausiose pasaulio koncertų salėse. Kaip jaučiatės po didelių pasiekimų? Ar nekyla pagundų pasiduoti puikybei?
– Suprantu Jūsų klausimą. Visų pirma, toli gražu ne visas pasaulis yra man po kojom, tai – neįmanoma. Turiu labai rimtą pripažinimą ir esu dėkingas likimui, bet tai nėra viršūnė, už kurios nesimato, kur daugiau kilti. Be to, puikybė nėra mano charakterio bruožas, tai nėra mano savybė, kuriai galėčiau pasiduoti. Esu labai savikritiškas, ir koks bebūtų pripažinimas, tai neturi jokios reikšmės. Turiu padėkoti savo auklėtojams ir pedagogams už tokį karjeros suvokimą: kokia bebūtų karjera, tu lieki muzikantas, ir tai reikalauja iš tavęs aukščiausios kartelės – visą laiką nepaleisti fokuso ir įtampos gerąja prasme. Nes kai tik tu atsipalaiduoji, prasideda inercija, kurios muzikoje negalima leisti.
Aš suprantu, mes turime prieš akis daug artistų, kurie yra labai egoistiški, išpuikę, patenkinti savimi. Bet mano pavojus yra kitas – atsipalaidavimas ir tingėjimas. Kai viskas vyksta savaime, kai yra daug pakvietimų, kai tu esi laukiamas ir nereikia dėti daug pastangų, kad tai įvyktų, kyla atsipalaidavimo, tingėjimo ir inercijos pavojus. Šitą stengiuosi labai įdėmiai stebėti. Ir jei pasiduodu tam, greitai save pagaunu dar prieš tai, kai tai tampa pastebima kitiems.
