Imtis šio sumanymo maestro G.Rinkevičių paakino noras prikelti visiškai nepelnytai užmirštą dviejų didžių XIX ir XX a. kompozitorių simfoninę muziką bei sėkminga patirtis: jau orkestro kelio pradžioje buvo iškeltas ir sėkmingai įgyvendintas titaniškas tikslas – pirmą kartą Lietuvoje (ir ne tik) pagroti visas G.Mahlerio simfonijas. 25-ojo sezono metu išpildytas „Devintųjų simfonijų“ ciklas, kur girdėjome L.van Beethoveno, F.Schuberto, A.Brucknerio ir A.Dvořáko paskutiniąsias simfonijas.
Šį kartą nuspręsta nesitenkinti vien koncertais. Prieš kiekvieną jų pakviesiu visus norinčius pasiklausyti suprantama kalba pasakojamų nuotaikingų istorijų apie koncerte skambėsiančias simfonijas: jų sumanymus, atsiradimą, „nuotykius“ ir pačią muziką.
Antonas Bruckneris – vienas didžiausių romantizmo epochos simfonijų kūrėjų. Jis buvo tikras paradoksų rinkinys: žemą, tuklią, jaukią figūrą, minkštą elgesio manierą, taikų būdą vainikavo Romos imperatoriaus galva. Jis galėjo likti kaimo mokytoju arba būti bažnyčios sargu, o tapo simfoninės muzikos milžinu. Nuostabiausias savo laiko vargonininkas pažymėjimą apie aukštąjį muzikinį išsilavinimą gavo sulaukęs 37-erių. Iki trisdešimties metų nežinojo jokios kitos muzikos, išskyrus bažnytinę, nepažinojo ne tik amžininkų, bet ir W. A. Mozarto bei L. van Beethoveno (!) kūrybos, o jo kompozicijos įkandamos tik geriausiems orkestrams ir dirigentams. Pasauliui tapo žinomas sulaukęs 60-ties – negailestingi kritikai „kaimiečio“ kūrinius vadino „simfoniniais smaugliais“, jo simfonijos premjerų laukdavo 16, 18, 23 metus! O šiandien sau didele garbe ir prabanga pagroti A. Brucknerį laiko pasaulio simfoninės muzikos didieji...
Kokia jo muzika? Kokį poveikį daro klausytojams?
Milžinišką. Užburiantį. Parodantį gyvasties menkumą ir dvasios puošnumą. Dievo, Visatos ir Gamtos begalybę ir didybę. Todėl A.Brucknerio muzikoje nieko nėra mažo: jeigu jausmai, – tai beribiai, jei skausmas, – tai begalinis, jei meilė, – tai visaapimanti, jei aistros, – tai vulkaninės.
Tereikia vieno: pasiduoti A.Brucknerio muzikos kerams ir pasinerti. O tada – patirti katarsį.
Pirmasis ciklo koncertas simboliškai įvyks spalio 11-ąją, A.Brucknerio mirties dieną.
Iš pradžių girdėsime kito didžio romantiko, A.Brucknerio amžininko Johaneso Brahmso Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Tai – tarsi keturių dalių simfonija, kur soluoja fortepijonas, teigianti: gyvenimas yra didis ir gražus!
Koncertą skambins pasaulinio garso rusų pianistas, tarptautinių konkursų laureatas Nikolajus Luganskis.
Paskui skambės A.Brucknerio Pirmoji simfonija c-moll. Bet ar tikrai pirmoji? Ir kodėl visą vasarą prieš jos premjerą kompozitorių kankino baisi depresija? Į tai prieš koncertą savo pusvalandžio trukmės paskaitoje atsakys šių eilučių autorius.
