Šiuo metu M.Levickis save išbando naujame – muzikinio televizijos projekto „Du balsai – viena širdis“ – vedėjo amplua. Muzikantas prisipažįsta, jog negaili sau kritikos ir naujame vaidmenyje savęs tebeieško. O štai apie muziką akordeonistas kalba laisvai – ir ne tik apie pasaulio publikų skirtumus, ilgas savo repeticijas, koncertus, pasibaigiančius ašaromis, bet ir patarimus tėvams, auginantiems muzikos mokyklą lankančius vaikus.
– Esate „naujai iškeptas“ vedėjas. Ar ilgai teko prodiuseriams jus įkalbinėti?
– Manau, kad esu vis dar „kepamas“ vedėjas, nes kiekvienoje laidoje mokausi naujų dalykų. Džiaugiuosi, kad pasirinkau šią avantiūrą. O su prodiuseriais turėjome du susitikimus, tiek ir užteko. Klausiau, su kokiais žmonėmis man teks dirbti, nes man tai – be galo svarbu. Noriu savo aplinkoje turėti tik geros energetikos žmones ir pačius profesionaliausius. Laurynas Šeškus visų kortų man neatskleidė, bet kol kas viskas – labai gerai.
– Projektą vedate kartu su Jurgita Jurkute. Ar iki jo buvote pažįstami?
– Buvome šiek tiek pažįstami, matėmės keliuose renginiuose. Bet susitikę gatvėje tikrai nestabtelėdavome pakalbėti, kaip sekasi. Vis tik ji buvo vienas iš argumentų, kodėl aš sutikau. Lengvai radome bendrą kalbą. O scenoje bendros kalbos, man atrodo, dar šiek tiek ieškome.
Jurgita supranta savo vaidmenį, o aš kartais turiu paieškoti atsakymų, kodėl aš čia, kaip man prieiti prie žmogaus, kuris ateina pasirodyti drebančiomis rankomis ir drebančia širdimi. Dažniausiai esu kitoje barikadų pusėje, kur manęs klausinėja. Esu labai gerai išmokęs atsakinėti, bet kai pačiam reikia paklausti ir toliau vystyti pokalbį, būna kiek sunkiau.
– Ar jau matėte pirmąją laidą? Ramiai ją stebėjote?
– Prisiverčiau ją pažiūrėti, nors nelabai mėgstu save stebėti. Net ir savo pasirodymų nežiūriu, kai jie transliuojami. Kartais pats negali spręsti, kaip buvo. Man pirma laida buvo labai sunki. Po jos porą dienų turėjau reabilituotis psichologiškai. Ir su Jurgita susirašėme, ji paklausė, kaip aš. Neturėjau jai ką atsakyti, nes man buvo labai sunku suvokti save naujoje pozicijoje. Didžiulėmis akimis stebėjau, kas vyksta, o viskas vyko tikrai ne taip, kaip parašyta. Šiaip mėgstu improvizuoti, bet man patinka tvarkelė. Prieš kiekvieną filmavimą stengiuosi save įtikinti: viskas, perskaitei du kartus – daugiau nereikia, nes dar pirmoje laidoje nuo trečios minutės viskas pradėjo vykti ne taip, kaip parašyta.
– Ko gero, koją čia kiša ir mokymasis muzikuoti iš natų?
– Ko gero. Mėgstu discipliną, nes aš ne tik muzikuoju, bet ir organizuoju festivalius, edukacinius renginius. O TV projekte viskas yra labai gyva, kaip ir dabartinis mūsų pokalbis: aš nežinau, ko jūs klausite toliau, o jūs nežinote, ką aš atsakysiu. Tai yra taip dinamiška. Kalbant apie improvizavimą, man labiausiai patinka pasirodymai, kai aš duodu sau daugiau laisvės nukrypti nuo to, kas parašyta. Aišku, čia nekalbu apie W.A.Mozartą ar J.S.Bachą. Nors ir Mozarto ar Bacho kūriniuose gali sau leisti improvizuoti, tik tiek, kad sau leisti terlioti tokių korifėjų muziką yra didesnė prabanga. Niekada nežinai, ar tau pavyks.
– Ar apskritai ruošėtės tapti TV vedėju?
– Vienintelis dalykas, kurį dariau ruošdamasis – kartojau sau vieną frazę: „Labas vakaras, gerbiami LRT televizijos žiūrovai“. Pastebėjau, kad didžioji dalis vedėjų „L“ taria labai minkštai, ir pagal taisykles taip turėtų būti. Žinojau, kad neverta užsiimti repeticijomis, nebent psichologiškai pasiruošti. Bet visa tai subliuško pirmoje laidoje. Labai norėjau būti laisvas, savais žodžiais kalbantis vedėjas ekrane, bet nežinojau, kad tai daryti yra taip sudėtinga, kai turi tekstą, kur viskas surašyta labai biurokratiškai. Jei iš tikrųjų skaitytum tik tai, būtų ganėtinai nuobodu.
Slapčia tikiuosi, kad galbūt toks mano vaidmuo ekrane turės galimybę išaugti į kažką kito, galbūt – mano paties kuriamą projektą. Nenorėčiau neatsargiai kalbėti, kad toliau norėčiau būti vedėju. Ne, iš tikrųjų mano prioritetas yra muzika. Tai yra tai, kas aš esu. Bet, manau, Lietuvoje netrukdytų graži, turininga muzikinė laida. Tokia LRT eteryje kažkada buvo „Visu garsu“. Tai nebuvo tobulas formatas, bet galėjo išlikti.
– O kaip atrodo jūsų kasdienybė? Labai daug skraidote, ar šiek tiek sėsliau gyvenate Lietuvoje?
– Šis mėnuo yra truputėlį ramesnis, kuo aš labai džiaugiuosi. Bijau pasakyti tai garsiai, visi iškart ima manyti, kad atostogauju. Ne, iš tiesų muzikantas labai daug dirba ne scenoje. Man labai dažnai pritrūksta to ramaus laiko, 2–3 savaičių periodo repeticijoms, darbui su savimi, su nauju repertuaru. Dar organizuojame festivalį, tad tų darbų yra. O kalbant apie kasdienybę, iš tikrųjų nėra dviejų savaičių metuose, išskyrus šį mėnesį, kad aš kažkur neskrisčiau ir būčiau vienoje vietoje. Kas savaitę kur nors skrendu.
– Akordeoną kasdien paimate į rankas, repetuojate?
– Kaip išeina. Iš tiesų norėtųsi tam skirti daugiau laiko, aš labai blogai dėl to jaučiuosi. Aišku, vis tiek kažkaip išsisuki, privalai išmokti. Tikrai reikėtų groti daugiau, nei aš dabar groju. Bet geriausiai jaučiuosi, jei groju 4–5 valandas per dieną.
– Puikiai žinau, kad net muzikos mokyklą lankantiems vaikams sunkiausia yra prisiversti groti namuose. Turite kokių patarimų vaikams, kad tėvams nereikėtų nuolat jiems apie tai priminti?
– Ir man yra kartais sunku prisiversti eiti mokytis groti, ypač, kai reikia mokytis naujos medžiagos. Nėra taip, kad atsisėdi ir varai: „o, kaip faina“. Pagroji vieną kitą kūrinį, ir viskas.
Ne, atsiverti naujas natas ir dar ilgai galvoji, kaip tai įgyvendinti. Pagroji vienaip, kitaip, ir kartais tai tikrai užknisa. Kartais atsibundi ryte ir supranti, kad šiandien net nenori pažiūrėti į tą pusę. Bet man padeda spyris sau į užpakalį, suvokiant, kad už dviejų savaičių tau reikės lipti į sceną. Ir ką šita viena diena, jei tu negrosi, tuomet reikš? Ko gero, labai daug. Tada eini ir groji.
Bet, aišku, būna ir tokių akimirkų, kai nėra energijos, esi pavargęs, sergi, arba esi prastoss nuotaikos. Tada negroju. Geriau paskaitau knygą, pažiūriu filmą ir kažkaip efektyviau išnaudoju tą laiką, nei tiesiog sėdėdamas ir visiškai neproduktyviai grodamas.
Bet aš nenorėčiau būti toks negatyvus, nes, kita vertus, nuėjęs į Filharmoniją ar Kongresų rūmus matau, kiek jaunų žmonių eina į koncertus.
Bet, žinoma, kalbu iš profesionalaus muzikanto pusės. O ką vaikui patarti? Jei egzistuoja meilė muzikai, vaikai groja. Jei nėra, ir tai yra daugiau muštras ar kažkokia prievolė... Nors ir tai yra gerai. Svarbiausia tėvams atsiminti vieną dalyką: ne visi tie maži žmogiukai, kurie baigia muzikos mokyklą, tampa muzikantais. Ir nereikia, kad jais taptų. Labai smagu ir labai svarbu, ypač Lietuvoje, kad tie žmonės būtų profesionalūs muzikos klausytojai. Kad jie žinotų, kas yra sonatos forma, iš ko susideda simfonija, kad tarp dalių dažniausiai neplojama. Juk iš tikrųjų juntama tendencija, kad nelabai mokame klausyti koncertų.
Bet aš nenorėčiau būti toks negatyvus, nes, kita vertus, nuėjęs į Filharmoniją ar Kongresų rūmus matau, kiek jaunų žmonių eina į koncertus. Mes turime kuo didžiuotis. Tikrai turime jauną auditoriją, kuriai rūpi, kuriai įdomu, kuri galbūt ne visada žino, kur atėjo, bet galbūt galiausiai tai nėra taip jau svarbu. Juk muzika yra procesas.
– Matote labai daug ir įvairių viso pasaulio publikų. Kuo dar pasižymi Lietuvos publika?
– Lietuvoje yra publikos miksas: koncertus lanko daug vyresnės kartos žmonių, kuriems svarbu opera, orkestras, kokio nors instrumento rečitalis. Galbūt ne visi žino apie muziką, stilių, koncerto etiketą, nes vis dar skamba telefonai, žmonės atsiliepia: „aš koncerte“. Bet, aišku, taip būna ir užsienyje. Bet rečiau. Mūsų svarbiausias taškas yra jaunoji auditorija, kurios yra daugiau nei bet kur kitur.
– Kaip manote, kodėl mūsų auditorija išsiskiria amžiumi? Galbūt įžvelgiate ir savo indėlį?
– Jaučiuosi truputėlį prisidėjęs ir toliau prisidedu kurdamas festivalį, kuriame mes vykdome auditorijos kryžminimo politiką. T.y., mes siekiame suburti žmones, kurie žino, kur atėjo, ir kurie nežino, bet jiems tiesiog patiko pavadinimas ar konceptas. Pvz., „Bachas turguje“. Halės turguje skamba Bacho muzika, per vidurį pastatyti vargonai, veikia gourmet parduotuvėlės. Nors skamba Bachas, niekas per daug nesijaudina, nesėdi ir neklauso, bet tai yra neišvengiama: vis tiek girdi Bachą. Į tokį koncertą tikrai ateina daug žmonių, kurie tiesiog nori į turgų vyno ir sūrio. Bet jie susitinka su muzika, su amžių šedevrais. O iš tiesų nežinau, kas atsakingas už tai, kad Lietuvoje daugiau jaunų žmonių klausosi klasikinės muzikos.
– Įdomu, nes visuomenėje tarsi yra kita nuomonė, kad jaunimas niekuo nesidomi...
– Manantiems, kad jaunimas pas mus niekuo nesidomi, galbūt reikėtų nueiti į koncertą užsienyje ir pamatyti, kiek ten žilų galvų. Dažnai groju Vokietijoje ir ten dažniausiai auditorija būna vyresnė, bet jie labai gražiai klauso, žino, kur atėjo ir jiems svarbiausia yra muzika. Ne tavo garbanos, ne tai, kaip tu nusidažei plaukus, kaip apsirengęs, kokie batai ar kaip gražiai tu šypsaisi. Aišku, ir tai yra svarbu, bet svarbiausia yra muzika. To ten jaučiu šiek tiek daugiau nei Lietuvoje.
Lietuvoje turime aktyvų muzikinį ugdymą mokyklose, galbūt jo tokio nėra užsienyje. Bet jis irgi nėra tobulas, net kiek ydingas. Kalbu apie mokyklos muzikos pamokas, kuriose nedalyvauju daugiau nei dešimt metų. Galbūt viskas yra pasikeitę, bet ne veltui esu sukūręs projektą „Muzikos pamoka su Martynu Levickiu“, kur grąžtais, kavamalėmis kuriame muziką ir aiškinamės, kad visa mūsų aplinka gali būti muzika. Pagrindinis momentas, kontrastuojant su mokyklos muzikos pamoka, yra tai, kad čia patiri garsą, muziką iš arti. Ne tik pasiimi dūdelę ar paskaitai apie Chopiną, nors tai, žinoma, irgi yra labai svarbu. Bet svarbu yra ir nueiti į koncertą ar šiaip pasiklausyti įrašo ir pakalbėti apie muziką. Klausytojas tikrai daugiau galėtų žinoti apie kompozitorius, eras, kaitas. Bent šiek tiek.
– O kaip pats klausotės muzikos ir kokios? Juk turbūt ne visą laiką ausinėse skamba Bachas ir didieji klasikai?
– Ne, ne. Klausau daug elektroninės muzikos. Nuolat ieškau. Klausau „Spotify“ „Discover Weekly“ ir ieškau, kas man patinka. Bet klausau ir daug simfonijų, ir vinilo. Turiu apie 100 plokštelių kolekciją, kurios didžiąją dalį sudaro klasika. Kartais smagu vakarą praleisti su Danieliaus Barenboimo diriguojamu Berlyno filharmonijos orkestru, kuris groja Dvorako simfoniją.
– Minėjote, kad skiriasi publikos, o ar skiriasi jūsų programos skirtingose šalyse?
– Ne, nesiskiria. Praėjusiais metais Kinijoje koncertavau visą mėnesį, turėjau 16 koncertų skirtinguose miestuose. Didžiausi teatrai, tūkstantinės auditorijos, labai žemas koncertų etiketas. Tikrai tuose provincijos miestuose, kurie yra didžiuliai, milijoniniai, žmonės yra toli nuo klasikinio koncerto suvokimo.
Bet aš visuomet stengiuosi suderinti ir tai, kas gali edukuoti, praplėsti klausytojo požiūrį, ir tai, kad jis sakytų „ai, šitą aš žinau. Šitą pats kažkada grojau muzikos mokykloje“. Pvz., groju „Turkų maršą“ iš fortepijoninės sonatos, kurį pats esu paaranžavęs labai linksmai ir tinkamai koncerto pabaigai. Tikrai ne kartą yra buvę, kad po koncerto žiūrovai priėjo ir pasakė, kad grojo tai muzikos mokykloje. Žmogus tarsi jaučiasi būdamas arčiau tavęs, arčiau tavo muzikos.
Kartais sukuriu tokias programas, kurios yra labai gerai apgalvotos ir neša savyje labai daug filosofijos, bet klausytojai ne visada tai sugeba išgirsti ir suprasti. Po vieno koncerto prieš pusmetį Lietuvoje išėjo keletas žmonių dar koncertui bevykstant. Kadangi mano komanda stovėjo prie durų, iškart paklausė, kodėl išeina, ar kažkas nepatiko. Jų atsakymas buvo: „tokios muzikos galima klausyti tik apsirūkius žolės“. Būna ir taip.
– Kaip tuomet jaučiatės? Juk įdedate labai daug jėgų, ruošiatės...
– Aišku, jei eina į koncertą, kuris vadinasi „Mano vidinis disko“, galbūt daug kas įsivaizduoja, kad bus platėjančios kelnės, blizgantys marškiniai, marakasai ir mes visi žaisime tą disko, bet tai nebūtų mano vidinis disko – tai, kas man labai svarbu, bet ne visada matoma.
Lietuviai labai nemėgsta skaityti koncerto aprašymo, o paskui klausia, tai kur čia tas disko. Tiesiog paskaitykite programą...
– Koncertuojate arenose, kamerinėje aplinkoje ir verslo centruose. Kur jums pačiam groti yra jaukiau?
– Labai skirtingi jausmai. Kai išeini į pilną areną ir jauti alsuojančius 5–6 tūkst. žmonių, pasijauti šiek tiek kaip gladiatorius. Iš labai aukštai apžiūri visus. Tas jausmas iš tiesų yra euforija.
Kamerinėje aplinkoje tampi labiau pažeidžiamas. Tarkime, man groti trylikai žmonių yra labai sudėtinga. Dėl to kartais darau šoko terapiją sau: dar prisiartinu juos, susistatau ratu ir groju vidury.
Ko gero, didesnei auditorijai groti man yra lengviau. Bet labiausiai patinka groti tokiose koncertinėse erdvėse, kuriose telpa 400–500 žmonių. Tuomet yra balansas tarp euforijos, kur pajauti grįžtamąjį ryšį, ir tuo pačiu dar turi pakankamai savo vidinės energijos, kurią galėtum perduoti visiems individualiai.
Lietuviai labai nemėgsta skaityti koncerto aprašymo, o paskui klausia, tai kur čia tas disko. Tiesiog paskaitykite programą...
– Aktoriai labai dažnai sako, kad jie po spektaklių turi pailsėti, užsidaryti nuo visų. Kaip jūs elgiatės po koncertų?
– Būna tokių koncertų, po kurių norisi užsidaryti, ir kuo toliau – tuo labiau. Keletas iš jų buvo su mano suburtu orkestru, kuris dabar yra Vilniaus miesto ansamblis „Mikroorkestra“. Tai buvo 2014 m., spalio mėnuo. Pirmą kartą gyvenime po koncerto, pirmos dalies, ne antros, aš apsiverkiau. Kūkčiodamas išėjau nuo scenos ir dešimt minučių savo kambary verkiau į rankšluostį, nes nesupratau, kas įvyko. Tai buvo toks katarsis. Susidėjo daug aplinkybių: vienas pirmųjų mūsų koncertų su tuo orkestru tikrai labai gerai pavyko, publikos reakcija buvo irgi labai palaikanti, energinga. Ir kūrinys buvo labai gilus. Tai buvo Piazzolla, bet ne tas įprastas Piazzolla tango, tai buvo koncertas akordeonui su orkestru. Muzika, kuri iš tikrųjų pagriebia už širdies. Atsimenu, kad grojant finalą jau kaupėsi ašaros, o nulipus įvyko tikra iškrova. Po tokių koncertų tenka pabūti ramiai, kaip aktoriams.
