Ypatinga patirtis šią grupę išvysti Didžiojoje Britanijoje, kur „Oasis“ įgijo absoliučiai kultinį statusą, o koncertai buvo ne tik muzikinis, bet ir socialinis fenomenas, nes sutraukdavo tam tikrą sunkiai valdomų melomanų porūšį. Jei per neseniai praūžusį krepšinio čempionatą trispalvėje minioje giedojote himną, maždaug galite įsivaizduoti, koks tai jausmas.
Todėl Gallagheriui pareiškus, kad koncertuose ir toliau gros „Oasis“ dainas, nekyla abejonių, kad dalyvauti būtina. Tačiau teisę būti koncerte dar reikia iškovoti. Pirmiesiems koncertams pasirinktos salės pagal „Oasis“ standartus yra visiškai kišeninės ir bilietai į tris koncertus išgraibstomi per ... šešias minutes.
Tačiau Fortūna šypsosi. Ir štai, spalio 29-osios vakaras, ištaiginga art deco stiliaus Londono „Hammersmith Apollo“ salė, pirma balkono eilė ir puikus vaizdas į sceną, kuri pirmą kartą taip arti.
Kaip ir žadėjo, Noelis Gallagheris publikai pateikia iš „Oasis“ eros kanonų ir debiutinio albumo dainų sudarytą programą. Koncertą pradeda simboliškai dabartiniame kontekste skambanti sena, dar 1994-ųjų „Oasis“ daina „It's Good to Be Free“ ir energinga „Mucky Fingers“.
 |
| Noelio Gallagherio koncertas Londone |
Ir tada, publikai jau apšilus, pasigirsta pirmasis naujas kūrinys „Everybody's on the Run“. Studijiniame įraše pasitelktos orkestrinės instrumentuotės ir choro čia neatkartosi, bet gyvai ši daina skamba veržliau, ne be itin aktyviai dirbančio barzdočiaus būgnininko pagalbos. Jei Noelis turėjo kokio nors nerimo, kad publikai gal ir nelabai reikia jo naujosios kūrybos, šios abejonės turėjo išsisklaidyti su pirmaisiais žodžiais, kuriuos be vargo atitaria tūkstantinė minia. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad albumas pasirodė vos prieš geras porą savaičių (tiesa, iškart pakilo į Didžiosios Britanijos topo viršūnę).
Toliau seka dar penki nauji kūriniai, kurie kokybės prasme nenusileidžia „Oasis“ intarpams ir organiškai įsilieja į setlistą. „If I had a Gun“ pretenduoja tapti jo solinio etapo himnu. „Death Of You And Me“, soliniame albume paįvairinta Naujojo Orleano stiliaus pučiamaisiais, koncerte yra galimybė sublizgėti klavišininkui, kuris sugroja labai neblogą džiazovą solo partiją (taip taip, klavišinių solo, kas galėjo pagalvoti?).
Iš viso šį vakarą sugrojamos devynios iš dešimties naujojo albumo dainų, praleidžiant tik „Stop the Clocks“. Jos vietą užima su pirmuoju singlu „Death of You and Me“ išleista „The Good Rebel“ ir visai nauja, dar nepublikuota daina „Freaky Teeth“. Iš publikos reakcijos galima spręsti, kad Noelio Gallagherio solinis debiutas patenkino, o galbūt ir pranoko lūkesčius. Per „AKA... What A Life!“ vėl dainuojama, entuziastingai kumščiuojamas oras ir netgi šokama, tačiau tvarkingai, be stumdymosi ir kitų reiškinių, būdingų „Oasis“ koncertams.
Toliau seka akustinis pasažas, per kurį Gallagheris demonstruoja, kad „Oasis“ katalogas yra jo ir jis su juo elgsis kaip tinkamas. Nors „Wonderwall“ yra vienas geriausiai žinomų jo kūrinių, daina atliekama pagal Ryano Adamso versiją, kurios melodija kiek skiriasi nuo originalo, bet žiūrovai senu įpratimu traukia senąjį variantą ir per priedainį Gallagheris nesipriešindamas leidžia publikai sudainuoti paskutinę eilutę.
„Supersonic“, vienas iš ankstyviausių Oasis hitų ir akivaizdžiai „liamiška“ daina, nurengiama iki akustinės gitaros ir klavišinių ir iš esmės atiduodama publikai, kuri žino kiekvieną žodį ir kiekvieną pauzę. Nors tekstas vietomis yra bereikšmių frazių kratinys, įžanginis „I need to be myself / I can't be no one else“ yra universalus kredo, tais jau gan tolimais 1994 metais skambėjęs kaip maištingas iššūkis.
Bet publika vėl prideda savo atspalvį – ryžtingas choro tonas liudija, kad jiems tai tebėra vienas iš laikmečio himnų, iš tų laikų, kai „Oasis“ buvo kažkas naujo, kai visa Didžioji Britanija sekė jų kiekvieną judesį, skandalą ir, be abejo, muziką.
Tas trumpas langas 1995-1996 m. buvo toks momentas, kai visi jautė, kad kažkas vyksta, kažkas naujo, nepatirto, neaiškaus. Atrodė, kad viskas bus kitaip, pasikeis valdžia, Jungtinė Karalystė vėl bus cool ir diktuos madas pasauliui, o vargšė, amžinai vis kažko pritrūkstanti, Anglijos futbolo rinktinė namuose pagaliau nudžiugins naciją, nuo pat 1966 metų laukiančią trofėjų.
Deja, nors valdžia 1997 m. ir pasikeitė, bet cool Britannia revoliucija be ceremonijų išblėso, taip ir nepakeitusi pasaulio. Ko gero, didžiausias jos pasiekimas ir buvo muzika – sugrįžusių „Blur“, „Pulp“, galų gale ir paties Gallagherio sėkmė rodo, kad ji lieka aktuali daugeliui.
Koncertą baigia trijų „Oasis“ eros dainų bisas. „Don't Look Back in Anger“, absoliutus Oasis kanonas, jau kurį laiką atliktas kaip akustinė baladė, grąžinamas į pirmapradį roko skambesį, tačiau tai tik paskatina publiką dainuoti dar garsiau. Dabar iš savo minkštų raudonų krėslų pakyla, į siūbuojančią masę įsijungia ir dauguma žmonių dideliame balkone. Po tokio emocinio piko „The Importance of Being Idle“ ir „Little By Little“ praskrieja labai greitai, jau jaučiant nuožmiai artėjančią ilgai laukto renginio pabaigą.
Žvilgsnis iš balkono
Didžiulės ovacijos išlydi muzikantus iš scenos ir aplinkui girdisi vertinimai, kad tai geriausias metų, o kai kuriems ir išvis visų laikų koncertas. Ir jis tikrai labai geras, bet nors muzika daugeliu atveju pažįstama, bet Noelis Gallagheris kaip solo atlikėjas yra naujokas.
Negalima nepastebėti (o iš balkono matosi ypač gerai), kad Gallagheris ne visiškai užtikrintai jaučiasi prieš auditoriją – jis vos ne susigūžęs, lyg bandytų pasislėpti už mikrofono, o dainuodamas retai kada pakelia akis nuo grindų arba gitaros. Kaip pats prisipažino per daugelį interviu prieš savo debiutą, Noelis nesijaučia tikru frontmenu ir keikia Liamą už tai, kad subyrėjus grupei buvo prieš savo valią išvilktas į minios dėmesio centrą, prožektorių šviesą ir išmaniųjų telefonų objektyvus.
Situacija kiek paradoksali – žmogus koncertavo prieš šimtatūkstantinę auditoriją, didžiuliuose stadionuose ir arenose, o dabar drovisi daryti tą patį, tik scenos viduryje ir pats vienas. Tiesa, „Oasis“ laikais publikos dėmesį laikydavo jaunesnysis brolis Liamas, kuris dažniausiai plačiai išžergęs kojas stovėdavo lyg svarbiausia džiunglių gorila...
Kad ir kokie įspūdingi būtų buvę „Oasis“ koncertai, nepanašu, kad auditorijai tą spalio vakarą Londone kažko trūko.
 |
| Noelio Gallagherio koncertas Londone |
