VCO meno vadovės įsitikinimu, tokio masto projektui geriau pasiruošusio kūrėjo, nei M.Adomaitis nebuvo: „Marius savo bagaže turi ir klasikinės muzikos išsilavinimą. Be jo sukurti elektroninę „Karmen“ būtų neįmanoma. Tai nėra vienos arijos aranžuotė, – čia privalu mokėti valdyti visą kompozicijos dermę ir stambią muzikinę formą. Ir Marius tai gali! Net klausantis jo muzikos topus užkariavusio „Walking with elephants“, yra aišku, jog šis žmogus puikiai supranta klasikinę simfoniją.“ Toks D.Ibelhauptaitės entuziazmas atsirado senokai prieš Marijui iš tiesų sukuriant elektroninę operą. Bet apie viską nuo pradžių...
Šį kartą su Marijumi susitikome pakalbėti apie mokyklos laikus, atrodytų tokius tolimus, tačiau su „XYZ“ ir tuo labiau „e-Carmen“ projektu iš naujo atradusius didžiulę svarbą jo muzikoje. Nors kūrėjas pripažįsta niekuomet neužmiršęs to, ką jam davė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje gauti pagrindai, šiandien jie įgyja didesnį, nei bet kada anksčiau, svorį.
M.Adomaitis: Nuo šešerių metų pradėjau groti block fleita, klarnetu, o vėliau – fagotu. Pučiamųjų instrumentų garsus savo muzikoje naudoju ir šiandien, ypatingai, jei kalbėsime apie „Ten Walls“ kūrybą, – pučiamieji yra tas garsas, nuo kurio aš atsispiriu.
Istorijų apie tai, kokie mokykloje buvome chuliganai, žinoma, turime visi. Jei kas šiandien Naujalio gimnazijoje paklaustų: „Ar atsimenate tokį Marijų Adomaitį“, – gal kas ir infarktą gautų. Juokauju, žinoma, tačiau buvo visko.
Mano mokyklos uždavinys buvo paprastas ir aiškus: žmogus turi gerai groti. Visos kitos disciplinos nebuvo tiek svarbios ir vėliau, man stojant į Akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LMTA aut. past.) visi žiūrėjo tik į muzikinius balus. Tai buvo labai patogu mano „koncentruotai tinginystei“, – visuomet dėmesį sutelkdavau tik į muziką ir nieką kitą.
Aišku, buvo kada tai tapo keblumu. Tai jau vyko 2005-aisiais. Iš draugo sužinojau, jog Kauno technologijos universitete yra nauja specialybė – Muzikos technologijos. Iš karto susidomėjau ir jau kitą rytą laikiau stojamąjį egzaminą. Tada ir prasidėjo balų skaičiavimai, kur pasirodė mano nelemti chemijos ir panašūs balai... Finale muzikinė dalis ir patirtis (tuomet jau buvau prodiusavęs ne vieną artistą, turėjau išleidęs eilę kompaktų, kurios taip pat pristačiau stodamas) nulėmė ir aš įstojau. Nors ten studijavau tik metus, man ten labai patiko, po LMTA tai buvo labai gaivu ir jaunatviška, atvira. Būtent šiuos studijų metus atsimenu, kaip geriausius. Na, o tada išvykau dirbti prie rimtų projektų į Hamburgą pas V.Sondeckį, tad pasiėmiau akademines atostogas, kurios tęsiasi iki šiol.
Marijus sako apie muzikos studijas LMTA negalintis papasakoti daug. Tačiau yra viena istorija, kuri jo manymu pasako labai nemažai:
M.A.: Muzikos mokykloje turėjau nuostabų mokytoją Šarūną Kačioną, kuris mus visuomet mokė ne technikos kaip kiti, o garso pastatymo, garso grožio, ką daryti, kad jis nebūtų lėkštas ir plonas, o taptų apvalus, sodrus... Be to, jo niekuomet negalėjai apgauti: jei groji pučiamuoju instrumentu, esi pūtikas ir tavo lūpos „neveikia“, pro šalį eina oras, – tu negali groti. Tai reiškia, jog tu arba visiškai nesipraktikavai, arba esi pervargęs. Sužinoti, kuris tai variantas – labai paprasta, nes ilgai nesipraktikavęs tu genialiai pagrosi daugiausiai 10 minučių ir toliau, nesant praktikai, lūpos neatlaikys krūvio.
Tada ir supratau, kad ten aš tobulėti negalėsiu. Akademijoje aš neturėjau tikro mokytojo.
Studijuodamas akademijoje aš jau buvau pradėjęs prodiusuoti, o tai automatiškai reiškė, jog aš visiškai negrojau. Po beveik mėnesio atėjus pas naują dėstytoją, jis manęs paprašydavo sugroti gamą ir po to man sakydavo: „Va, kaip gerai, matosi, kad dirbai“. Tada ir supratau, kad ten aš tobulėti negalėsiu. Akademijoje aš neturėjau tikro mokytojo.
Tuo metu juo man tapo Gediminas Zujus, davęs man daugybę puikių prodiuserio žinių, taip pat – Giedrius Litvinas. Būtent paraleliai studijoms LMTA, pradėjau dirbti pas G.Zujų įrašų studijoje ir tada supratau, jog mano kelias yra kūrėjo, ne atlikėjo. Šiandien jau skaičiuoju 19-us savo prodiusavimo metus, pasirinkau šį kelią, kuris mane džiugina. Kurti man yra linksmiau, nei tik atlikti, o po kiek laiko atlikti savo paties kurtą muziką yra visiškai nuostabu. Tai yra tai, ką prieš 5 metus dariau, kaip Mario Basanov, o prieš 3 įvyko ir „Ten Walls“ startas. Taip tapau elektroninės scenos artistu, bet tam reikėjo ilgus metus sėdėti studijoje, krapštant tą muzikos grožį, estetiką, garsą... Bet kuriuo atveju, tuomet šie žmonės buvo mano dėstytojai ir su jais bendraujame iki šiol, būtent jie man padėjo įrengti savo studiją.
O Marijaus studija iš tiesų įspūdinga. Ir labiausiai tuo, jog čia įsigėręs jo paties būdas. Marijui kalbant gali matyti, jog tema „muzika“ jo galvoje nėra niekaip sudėliota, o greičiau veikia kaip katalizatorius bet kokiai minčiai.
„Jų šeimoje niekas net neįsivaizdavo, jog Marius galėtų nueiti ne į muzikos mokyklą. Muzika yra tai, kuo visi užsiėmė, tai, ką darė. Tai buvo natūrali eiga jiems visiems.“, – labai tiksliai paaiškina Marijaus žmona Diana.
M.A.: Tikrai nebuvo taip, jog tėvai paleido sūnų į muzikos mokyklą, sakydami „žiūrėsim, kas bus“. Viskas vyko natūraliai. Muzika yra tai, ką daro ši šeima. Tai niekuomet nebuvo šalutinis užsiėmimas, ar atsitiktinumas. Meno grandis pas mus prasideda jau nuo senelio, kuris buvo medžio skulptorius, jo menininko geną paveldėjo mano tėtis smuikininkas, mano brolis taip pat baigė smuiko specialybę, pas tą patį mokytoją, kaip ir tėvas. Mama visuomet sėdėdavo kartu su manimi per pianino pamokas...
Mūsų šeimoje muzika yra pagrindas. Savo laiku namuose mes turėjome 3 ar 4 patefonus. Vienas iš jų buvo net virtuvėje. Namuose nuolat skambėjo gera ir kokybiška muzika. Ją mums nuolat skiepijo ir tėvas. Kaip tik neseniai iš namų į studiją persikėliau senus įrašus, kuriuose yra be galo daug klasikos, daug labai gero seno džiazo. Ta senoji namų plokštelių kolekcija, – joje yra tokių įrašų, kuriuos šiandien būtų sunku gauti, jau vien ką reiškia seni lietuvių džiazmenų įrašai, išleisti 70-aisiais?...
O būdamas paauglys, kokios muzikos...
„Deep Forest“ albumas „Bohema“! Tada man buvo 16 metų ir tai buvo stebuklingas laikas. Dar buvau mokykloje ir vasaros atostogoms gavau pasiūlymą iš Aro Žvirblio, padirbėti sargu jo studijoje, kurioje buvo sugedusi signalizacija. Tuo pačiu galėjau naudotis visa ten buvusia įranga ir mokytis kurti muziką. Tada buvau susibendravęs su krišnaitais ir domėjausi vedų kultūra pačia plačiausia to prasme. Tokia buvo mano visa vasara, – atradimų laikas. Tuomet muzikoje aš gilinausi į kiekvieną stilistiką. Ne taip, kaip dabar, kai susitelki į mikroskopinį tembro pasukimą, – tai buvo daugiau bendrasis pažinimas.
Juk yra kuo didžiuotis: mūsų unikalios polifoninės sutartinės studijuojamos net Japonijoje, Igoris Stravinskis naudojo mūsų liaudies muzikos motyvus „Šventajame pavasaryje“, o mūsų raudos... Tai – tikrasis folkloras.
Mokykloje tikrai ne visi mane suprasdavo. Daug kas klausydavosi hip-hopo, „Metallicos“, ko paklausydavau ir aš, bet man arčiau širdies buvo folk, etno muzika. Tik čia svarbu patikslinti, jog aš turiu omeny šią muziką ne jos komerciniu pavidalu, kaip ją suvokia dabar, kai tai yra tapę pop kultūros dalimi.
Man iš tiesų gaila, jog žmonės pamiršta, kas yra tikroji lietuvių liaudies muzika. Šiandien jie ja laiko paprasčiausias „čestuškes“. Estetine muzikos suvokimo prasme tai yra labai blogai. O juk yra kuo didžiuotis: mūsų unikalios polifoninės sutartinės studijuojamos net Japonijoje, Igoris Stravinskis naudojo mūsų liaudies muzikos motyvus „Šventajame pavasaryje“, o mūsų raudos... Tai – tikrasis folkloras. Todėl „Bohema“ man ir buvo labai įdomus albumas, nes tai – romų folkloras. Mane domina autentika.
Po kurio laiko pradedi pastebėti, jog bent sekundei nuklydus minčiai staiga atsidursi ne pokalbyje su Marijumi apie jo profesinį kelią, o rimtoje ir energingoje muzikos filosofijos diskusijoje. Jo žinių bagažas iš tiesų stebina ne mažiau, nei energija. Ką gi iš tiesų jam, kaip kūrėjui, suteikia klasikinės muzikos pagrindai įgyti mokykloje, skirtingai nuo labiau sąmoningo laiko studijose?
M.A.: Teisingai pasakei, – LMTA, magistras, doktorantūra jau yra visiškai kas kita. Žmogus turi nuo kažko pradėti. Mokykla ir yra tai. Muzika nėra tik natų atlikimas. Net ir gerai dresuota beždžionė galėtų kelias natas išmokyta jas sugroti pianinu.
Muzikos pagrindas yra pirmiausia tai, kaip pateikti ir išdirbti patį garsą. Garso grožis, estetika yra labai svarbu. Svarbios yra ir elementarios solfedžio žinios. Kai tu pereini visus kvintų, kvartų ratus, išsiaiškini visas terminologijas... Tarkime, dinamika. Tai, ką šiandien dažnai pamiršta, ko šiandieninėje muzikoje nebėra, – dinamika. Niekada negalvojama apie tai, jog daina gali prasidėti nuo pianissimo (labai tyliai) ir kilti crescendo (garsinant) iki forttisimo (labai garsiai).
Jokiu būdu nieko nenoriu įžeisti, tačiau šiandien dauguma prodiuserių ir atlikėjų neatsakytų į klausimą, koks yra atstumas nuo Do iki Sol. Tai yra žmonės, kurie save traktuoja muzikos kūrėjais, kuriuos gali pamatyti laikant akordą ir nežinant, kaip jį dabar pakeitus. Žinoma, laikai yra kiti ir muziką dabar gali kurti visi, kad ir savo iPhone‘uose.
Iš pradžių buvo labai sudėtinga, nes Bizet muzikoje yra daug mažoro – šviesių spalvų, o elektronika, kaip žinia, yra minorinė – tamsi.
Tai ir yra tai, ką man davė mokykla. Dėl jos, dėl žinių, visos tos dainos, kaip „Walking with Elephants“, „Gotham“, „Requiem“ galėjo gimti per vieną naktį. Dėkui tėvams, dėkui Dievui, dėkui Naujalio muzikos gimnazijai už tas žinias, nes tai iš tiesų padeda.
Šiandien, kai man jau yra 33 metai, nebėra to paauglio mąstymo visos įgytos žinios, muzikos istorija, kultūra ir daug kito, – visa tai susivirškina ir nusėda. Dabar iš to galiu kažką dėlioti.
Dėl to aš be galo džiaugiuosi, kad Dalia Ibelhauptaitė pasiūlė kurti šį vientisą kūrinį, – „e-Carmen“. Būtent dabar esu tam pasiruošęs. Iš pradžių buvo labai sudėtinga, nes Bizet muzikoje yra daug mažoro – šviesių spalvų, o elektronika, kaip žinia, yra minorinė – tamsi. Čia taip pat yra daug maršų, valsų, o tai – labai sunkiai susikerta su elektronika, kuri yra minimali, monotoniška, šiuolaikiška. Apskritai Bizet ir klasikinė muzika yra kitas pasaulis. Ir reikėjo sugalvoti, kaip pasiekti tą kompromisą...Manau, kad šiandien man tai pavyko ir kad prieš 5 metus to niekuomet nebūčiau padaręs.
Pokalbio pradžioje mistišku atrodęs Marijaus kelias iki vientisos klasikinės operos interpretacijos, dabar lyg savaime suprantamas. Įdomesniu klausimu lieka pirmasis jo susidūrimas su elektronikos garsais, kurių Naujalio gimnazijoje tikriausiai nebuvo gausu...
M.A.: Šitą istoriją labai mėgstu! Man buvo 6 metai ir mano tėtis namo parsinešė sintezatorių. Senovišką, gal net sovietišką. Mūsų namuose aš puikiai pažinojau pianiną ir jo garsą, buvau pratęs prie jo klaviatūros ir jos skleidžiamų garsų. O čia – ta pati klaviatūra, bet tik paspaudi klavišą ir gali paleisti saksofoną, būgnus, net karvės mūkti pradeda. Gali atsitikti bet kas! Būdamas vaiku labai tuo žavėjausi ir negalėjau suprasti, kaip ta pati klaviatūra gali išdarinėti tokius dalykus.
Todėl šiandien esu labai laimingas, kad dabar galiu jungti tai, ko tiek metų ieškojau, nagrinėjau. Klasiką ir elektroniką. Dabar būtent ir yra tas laikas. O dar kokius solistus turiu! Vien Justina Gringytė... Jos balsas yra genialus ir kaip lanksčiai ji mąsto. Kartu sėdint studijoje mane iš karto aplankė labai geras jausmas. Tas jausmas, kai esi 100 procentų garantuotas žmogumi, kai gali sėdėti ramus. Toks esu dėl Justinos, nors jos ir mūsų visų užduotis yra sunki, jungiant naujas ir senas, bet perdarytas melodijas...
Marijus iš tiesų negali nusėdėti vienoje vietoje nepradėjęs pasakoti apie „e-Carmen“, bet vos prakalbęs, supranta: „Kaip sunku kalbėti, norisi iš karto užleisti paklausyti...“. Būtent to ir lauksime, kaip ir naujų progų pakalbėti apie jo kūrybą.
„e-Carmen“, rugsėjo 17 d., koncertų salėje „Compensa“. Bilietus platina bilietai.lt
