Išaušus tam momentui, kai iki mygtuko groti buvo likęs tik vienas pelės paspaudimas, vis dar tryniau rankas, o spragtelėjus – įtempiau ausis, akis ir visas likusias jusles. Juk dabar prasidės tai, kas kiekvienam lietuviui istoriškai asocijuosis su 2016 m. vasaros olimpinėmis žaidynėmis. Ir tada tai įvyko...
Tokio blankaus, snobiško ir nuobodaus kūrinio nesu girdėjęs per visų lietuviškų sportinių himnų istoriją.
Naujasis Lietuvos olimpinės rinktinės himnas, sakote? Greičiau kokios nors sveikatos organizacijos rekomendacinė priemonė – vaistas nuo nemigos. Tokio blankaus, snobiško ir nuobodaus kūrinio nesu girdėjęs per visų lietuviškų sportinių himnų istoriją. Nesakau, kad prieš tai tautai buvo pateikiama aukščiausio muzikinio lygio produkciją, tačiau jai bent jau nereikėjo klausytis raudų. Hipotetinė situacija – mūsų šalies olimpietis laimi medalį, o radijo stotys masiškai groja „Tu privalai skambėti“. Nežinodamas konteksto pamanyčiau, kad vyko labai svarbios varžybos, tačiau pralaimėjome, o daina skirta paguosti ir nuplauti nesėkmės kartėlį. Gal Lietuvos olimpinis fondas iš anksto nujaučia, kad šiemet mūsiškiams nesiseks ir emociškai ruošia susitaikymui su blogiausiu scenarijumi?
Man pačiam yra tekę ruošti dainą, reprezentuojančią tam tikrą idėją, tad žinau, kokia didelė atsakomybė yra imtis tokios užduoties. Neabejoju, kad Lilas su Innomine stengėsi ir kaip patys teigė – procesas truko pusę metų – tačiau nepaisant aukštos techninės kokybės, dainą sukūrė ne tai progai. Labiau fikciniam festivaliui „Būkime liūdni 2016" arba laidotuvių muzikos mylėtojų suvažiavimui „Ašarėlė“. Kaip ir minėjau, tai jauna grupė, tačiau iš šalies susidaro įspūdis, kad gyvenime jos nariai yra praradę visą džiaugsmą. Šiam teiginiui paremti kviečiu paklausyti paskutinį Lilas ir Innomine albumą „Tu – naktis“. „Tu privalai skambėti“ atkartoja visus pastarojo darbo elementus: minorinės melodijos, monotoniškas it žemę pardavusio Lilo balsas, priedainyje būtinai švelnus moteriškas arba vyriškas vokalas bei koks nors saksofonas, galutinai sukeliantis cukrinį diabetą ir taip saldžiame kūrinyje. Kažkada bandžiau parašyti to albumo recenziją, bet niekaip neįstengiau, nes iš nuobodulio nuolat užmigdavau. Gerai, kad tuo metu nevairavau automobilio ar nedariau kokio svarbaus darbo, nes būčiau sukėlęs avariją ar dar kokį grieką.
Lūkesčiams nusileidus į gerą vietą, belieka paklausti, ko man asmeniškai pritrūko šiame kūrinyje? Ar tikrai repas su savo sofistikuotais išvedžiojimais buvo pats geriausias pasirinkimas? Kodėl jaunimas negalėjau kažkaip paprasčiau, be įtampos pažvelgti į temą? Kadaise etatiniai šventinių dainų amatininkai – grupė ŽAS – be konkurencijos šlavė topus, rimtai nežiūrėdami į savo kūrybą. Tekstas sukurtas per 5 min., muzika per 10, už valandos skamba radijo eteryje, o po kelių savaičių – iškilmingose krepšininkų sutiktuvėse. Šaukštai po pietų, bet jei dainoje būtų bent krislas to žasiško atsipalaidavimo, pvz. grupės talismanas Bilas. Projektas vadintųsi Bilas, Lilas ir Innomine. Žinoma, čia tik pokštas ir morališkai pasenusios grupės ant pjedestalo statyti nebereikia, tačiau skambesio prasme, yra iš kur pasisemti teigiamo užtaiso. Kam tos šv. Mišios? Jeigu jos netyčia virstų į gedulingas, kur tuomet nunešti gėlių?
Matas Mulevičius – melomanas, muzikos įrašų kolekcionierius, dainų tekstų autorius ir atlikėjas besidomintis lietuviškos populiariosios ir pogrindinės muzikos istorija, aktualijomis bei prasimanymais.
