Praėjusiais metais debiutinį albumą išleidęs „Collaborative Jazz Septet“ – iš meilės džiazo tradicijai užgimęs kolektyvas, kurio epicentre – du geri draugai, kompozitoriai ir saksofonistai – Donatas Petreikis ir Karolis Šarkus. Septetas autentiškai atlieka bebop ir hardbop erų įkvėptą autorinę muziką, kurią Lietuvoje galima išgirsti labai retai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vienas iš septeto kūrinių – „No One Can Change You“ – pateko ir į garso režisieriaus bei prodiuserio Normanto Ulevičiaus projekto „1Mikrofonas“ repertuarą. Naudojant tik vieną mikrofoną ir filmuojant viena kamera (be montažo) gyvas šio kūrinio atlikimas buvo įamžintas legendinės Vilniaus plokštelių studijos salėje. Projektą „1Mikrofonas“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba (LKT), asociacijos AGATA ir LATGA.
Įrašo premjeros proga, interviu su „Collaborative Jazz Septet“ ir „1Mikrofonas“ nariais apie žanro tradicijas bei įrašų gamybą – Donatu, Karoliu ir Normantu. Juos kalbino meno publicistė Laura Kešytė.
– Ar yra toks dalykas kaip lietuviškas džiazas? Ar vis tik sovietmetis sutrikdė organišką džiazo raidą Lietuvoje?
Donatas: Manau, kad sovietmečio įtaka – stipri. Visi senieji mūsų grandai negalėjo groti džiazo, todėl grojo savo improvizacinę muziką. Dabar tai – free džiazas, kuris labai dominuoja Lietuvoje.
Karolis: Būdavo Vilniuje tos erdvės, tokios kaip „Neringos“ kavinė, kur prie visų priespaudų vyko džiazo vakarai. Tikrai yra toks dalykas, kaip lietuviškas džiazas, tik jis, galbūt, kiek kitoks, nei Vakarų Europoje. Labiau avangardinis, su daugiu garso, energijos, noro išsilaisvinti.
– Abu esate įgiję muzikinį išsilavinimą svetur, tiesa?
Karolis: Taip. Aš baigiau džiazo saksofono bakalauro studijas Amsterdame, dabar tęsiu magistrą, o Donatas Kopenhagoje studijuoja kompozicijos ir atlikimo tobulinimo doktorantūrą.
Koks džiazo skambesys vyrauja šalyse, kuriose muzikuojate – gyvas, natūralus, ar maišomas su elektronika, negyvais instrumentais?
Karolis: Daug kur į džiazą pradeda brautis sintetiniai garsai, įvairių stilių junginiai, tačiau tai yra daugiau girdima įrašuose. Gyvame atlikime dominuoja natūralus garsas ir kontaktas su žmogumi. Tiek Olandijoje, tiek ir Danijoje vis dar priimtina klausytis džiazo labai mažuose baruose, intymiai, kai klausytojas yra labai arti atlikėjo, grojama be papildomo įgarsinimo.
– O jūs patys, ar daugiau improvizuojate live scenoje, ar dirbate ir prie įrašų?
Donatas: Ir taip, ir taip. Neseniai įrašėme savo solinius albumus. Karolis gegužę išleido „Palette of Feelings“, o mano albumas „Another Spirit“ pasirodys artimiausiais mėnesiais.
– Kaip skamba kūrinys „No One Can Change You“, įrašytas vienu mikrofonu?
Karolis: Kai Normanto studijoje pirmą kartą išgirdau įrašą, atsisėdau ir galvojau: nu, uau, kodėl mes viso albumo taip neįrašėme? (juokiasi)
Donatas: Anksčiau visa muzika būdavo įrašoma tokiu būdu, ir tai, kaip ji skambės, priklausydavo nuo garso režisieriaus meistriškumo, jo gebėjimo, kartais milimetrų tikslumu, apskaičiuoti, kokiu atstumu erdvėje muzikantai turi stovėti vienas nuo kito, nuo mikrofono. Normantui tai puikiai pavyko iš pirmo karto. Įrašas – labai jautrus. Įdomu tai, kad pats pirmas takelis buvo pats geriausias. Nors bandėm ir antrą, ir trečią kartą, bet, kaip pastebėjo trimitininkas: pirmam take mes grojom, o antram jau bandėm kažką įrodyti (juokiasi).
Normantas: Pirmą dublį muzikantai įgrojo be pastangų, tiesiog iš širdies, todėl, mano nuomone, jis ir buvo geriausias.
– Įrašyti septetą vienu mikrofonu – iššūkis?
Normantas: Be abejo. Juk pučiamieji, fortepijonas, būgnai, kontrabosas – pakankamai skirtingų garsumų instrumentai. Visas žavesys tame, kad nebuvo man laiko, kada ieškoti tinkamos pozicijos mikrofonui. Pastačiau, kaip įsivaizdavau, jie pagrojo, ir done. Net operatorius, Oskaras, nesitikėjo (juokiasi). Filmuodamas galvojo, kad tai – testas, o buvo jau galutinis take'as, dėl to labai jaudinasi. Ne viskas, ko gero, pavyko taip, kaip jis norėjo.
– Gerai sugroti arba sudainuoti iš pirmo karto atlikėjams dažnai pavyksta? Ar kaip tik tenka padaryti tą 100-tą take'ų, kol pavyksta tobulai?
Normantas: Dažnai susiduriu su situacija, kai, tarkime, vokalo demo įrašas būna geriausias. Taip, gal jis netobulas, gal nekokybiškai įrašytas, bet emocija – pati tikriausia. Po to jau įrašomos ištobulintos – tikslesnės, švaresnės versijos, bet jose dažnai atitrūkstama nuo jutiminių dalykų, ir tai... Ne visada veikia.
– Kokią dinaminę architektūrą pasirinkai, statydamas muzikantus prie mikrofono?
Normantas: Kadangi tyliausias instrumentas yra kontrabosas, jį stačiau arčiausiai. Manau, tai vienas labiausiai pavykusių kontraboso įrašų, kuriuos esu kažkada gyvenime padaręs. Kiek toliau nuo mikrofono stovi fortepijonas, kuris, prisipažinsiu, galėtų skambėti vos garsiau, tačiau tuo metu nesugalvojau kito būdo, kaip jį sutalpinti kartu su pučiamaisiais; šie, kaip garsiausi instrumentai, stovi ratu dar atokiau nuo mikrofono, o toliausiai – būgnai.
– Kodėl pasirinkai įrašyti būtent „No One Can Change You“? Kuo ypatingas šis kūrinys?
Normantas: Jis mane tiesiog užburia... Vis pasiklausau įrašo. Neatsibosta. Mėgstu tradicinį džiazą, ypač tokį ramų, gilų. Tai – mano gelmių muzika. Gal ji atskleidžia mano vidinį pasaulį, o gal tai atėję iš vaikystės, kai klausydavausi savo tėčio sukauptų džiazo plokštelių įrašų.
