„Gaidos“ organizatorių drąsa plėsti nusistatytus rėmus yra verta didžiulės pagarbos. Ne vienas renginys skelbiasi atviru eksperimentams, tačiau dažniausiai žaidžiama savo smėlio dėžėje su sava publika. Pasikviesti kažką, kas formaliai yra svetimas, kas daro gal ir tą patį, bet visai kitokiomis priemonėmis, yra rizika. Rizika pamesti savo tapatybę, rizika išmokti šio to naujo.
Nebūdama aistringa elektroninės muzikos klausytoja, „Mouse on Mars“ koncerte patyriau tikrų tikriausią sąmonės atsivėrimą. Kai pagaliau supranti, apie ką čia viskas, ir žinai, kad nuo šiol girdėsi kitaip. MoM muzika, aprėpianti daugybę elektronikos subžanrų, tapo vartais į naują planetą.
Net ir tas standartinis skundas, kad neįdomu dvi valandas spoksoti į žmogų prie pulto, čia akimirksniu neteko prasmės. Iš dalies dėl vaizdo projekcijų – abstrakčios geometrinės animacijos, kuri organiškai sulipo su muzikos ritmu ir dinamika. Iš dalies dėl pačios muzikos turiningumo.
„Mouse on Mars“ – tą pačią dieną toje pačioje ligoninėje gimusių vokiečių Jano Wernerio ir Andi Toma projektas. Be didesnių pertraukų jiedu kuria nuo 1993 m. ir yra laikomi vienu reikšmingiausių šiuolaikinės Vokietijos muzikos reiškinių. Lietuvoje jie jau yra lankęsi 2004 m. O šiemet atvyko pristatydami savo 11-ąjį albumą „Dimensional People“.
Naujasis darbas išsiskiria kviestinių svečių gausa, kuri, tikėtina, duetą pristatė plačiai ir jaunai indie muzikos klausytojų auditorijai. Albume girdimas „Bon Iver“ lyderis Justinas Vernonas, „The National“ nariai Aaronas ir Bryce‘as Dessneriai, Zachas Condonas iš „Beirut“ ir kt. Įdomu tai, kad „Mouse on Mars“ prie savo svečių nesitaiko, netampa jiems fonu, o kaip tik atvirkščiai – panaudoja juos savo tikslams. Toks atpažįstamas J. Vernono balsas čia tampa tik vienu iš daugybės garsų. Jis dekonstruotas ir įmontuotas į daugiasluoksnes struktūras. Kritikai apie šį albumą rašė kaip apie šiuolaikinės muzikos siuitą, susiūtą iš roko, džiazo, folko, bliuzo, repo ir minimalizmo elementų.
„Mouse on Mars“ tikrai turėtų nervinti tuos, kurie iš paskutiniųjų stengiasi įsprausti muziką į konkretų žanrą (ir tada jį mėgti arba ne). Termino IDM (intelligent dance music) reikšmė labai plati, bet jis vienintelis čia gelbsti. Ypač „Gaidos“ festivalio kontekste.
Akademinės, „rimtosios“ muzikos ir šokių muzikos sintezė MoM koncerte buvo matyti plika akimi. Keistokas organizatorių sumanymas rengti tvarkingą „sėdimą“ koncertą buvo apeitas ir apšoktas. Tarpe tarp kėdžių įsismarkavę šokėjai diktavo savas taisykles. Šokančiųjų būrys augo pamažu, bet pabaigoje sėdėjo jau tik vienetai. Plikas, neutralus Šiuolaikinio meno centro salės kvadratas labai tiko tokiam virsmui: ateini į filharmoniją, išeini jau iš naktinio klubo.
„Mūsų nedomina žanrai, mus domina garsinė medžiaga ir ką galima su ja nuveikti. Ką galima iš jos išpešti, kaip įmanoma ją sujungti su kitais garsais“, – sako MoM. Iš tiesų kiekviename jų albume yra momentų, kai supranti, kad šito tai dar tikrai nesi girdėjęs. Tačiau MoM vadinti tiesiog šaltakraujais eksperimentatoriais irgi negalima. Jų išskirtinumas –balansavimas tarp rimto, daugiasluoksnio, mąstyti skatinančio avangardo ir žaismingų šokių diskotekoje.
J. Werneris sako duete prisiimantis sisteminę funkciją, o jo kolega A. Toma – motorinę. Aišku, skirtis sąlyginė ir interpretuoti ją galima įvairiai. Bet priešpriešų sintezė MoM muzikoje esminė. Stabilumo ir judrumo, chaoso ir disciplinos, futurizmo ir nostalgijos. Grupės diskografijoje galima rasti ir sunkesnio noizo, ir lengvesnio electro pop, ir gyvų instrumentų, ir sintetinių glitchų, ir lo-fi, ir hi-fi, ir klipą, rodytą per MTV, ir muziką Kelno filharmonijos orkestrui.
„Visus dalykus, kurie yra aplink mus, galima keisti, priešinti tarpusavyje, jungti ir atskirti, supaprastinti arba sukomplikuoti. Bet galiausiai gyvybę viskam suteikia mūsų sąmonė, ji leidžia mums pamatyti ir išgirsti – tada galime šio to išmokti. Ir patys pasikeisti“, – yra sakęs J. Werneris. „Mouse on Mars“ koncerte pasikeisti, atrasti ir išmokti buvo puiki proga.