Šiaulietis Arūnas Vaičelis – spalvinga asmenybė. Duoną jis valgo iš to, jog sugeba minkyti geležį lyg plastiliną. Muzika vyrą lydi gerokai ilgiau nei kalvystė – nuo pat mokyklos. Ir dabar jis namuose kartais išsitraukia elektrinę gitarą.
Nuėjo į tą vietą, kur kadaise su trimis draugais „pjaustė“ rokenrolą
A.Vaičelis praėjusią vasarą užsuko pas seną pažįstamą Alvydą Rolį – Musninkų bendruomenės „Spindulys“ pirmininką. Nuėjo į tą vietą, kur kadaise su trimis draugais “pjaustė” rokenrolą ar iš klausos atkurtus nugirstus geriausius vakarietiškus roko kūrinius.
Vietoje kultūros namų – buvusios sinagogos – rado tik pievą.
Užplūdo prisiminimai. 1978 metais keturi vaikinai įkūrė grupę, kuri nuolat grodavo Musninkų kultūros namuose, diskotekose. Žmonių prieidavo tiek, kad atidaręs duris, iškart atsiremdavai į nugaras. A.Rolis suplojo rankom – aparatūra yra naujausia, tačiau nėra kam groti. Gal vyrai vėl susiburtų? Juk visi gyvi ir sveiki.
Taip ir nutiko. Grupė, kurią visi vadindavo tiesiog „Musninkais“, vėl užgrojo. Jiems trijų valandų koncertą padėjo atlaikyti dainininkė Eva.
Už Musninkams grąžintą jaunystės muziką nukalė kardą ir jį visų akivaizdoje įteikė
A.Vaičelis sako, kad vietiniai gyventojai patyrė lengvą šoką: „Porą valandų jie klausėsi nejudėdami. Vėliau įsidrąsino. Kai kurie sugalvojo ir pajudėti. Tačiau linksmumas išsilaisvino tik besibaigiant koncertui.“
Kalvis A.Vaičelis už Musninkams grąžintą jaunystės muziką A.Roliui nukalė kardą ir jį visų akivaizdoje įteikė
„Tai tarsi įšventinimas į bajorus. Šį paprotį Žemaitijoje puoselėja tautodailininkas Albertas Martinaitis. Jis juos teikia žmonėms, kurie įvairiausiais būdais remia arba puoselėja etninę kultūrą. Pernešiau tradiciją į Aukštaitiją“, – kalbėjo kalvis ir muzikantas.
