Iškilios pianistės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, kultūros diplomate vadinamos Mūzos Rubackytės ir prestižinių konkursų laureato, energingo, jauno styginių kvarteto „Mettis“ meniniai keliai susidūrė 2018 m. istorinėje Invalidų rūmų salėje Paryžiuje, kur Lietuvos valstybės 100-mečio proga jie atliko plataus istorinio bei kultūrinio konteksto programą. Kartu jie muzikavo ir tų metų Vilniaus festivalyje bei kitur Lietuvoje, vėliau Šveicarijos leidybos kompanija DORON kompaktinių plokštelių serijoje „Great Lithuanian live recordings“ išleido M.Rubackytės ir kvarteto atliktą koncertinį Ferenco Liszto „Malediction“ įrašą.
Šiais metais į festivalio sceną šie muzikai sugrįžta vėlgi su istoriškai svarbia programa. Ne tuščiomis – išleidę naują kompaktinę plokštelę „Shostakovich–Weinberg. Dramatic Russian Legacy“ (kompanija „Ligia Digital“), kurios įrašai daryti unikalios akustikos Paliesiaus dvaro salėje. Vilniaus festivalyje kompaktinė plokštelė pirmą kartą pristatoma Lietuvoje, tačiau jos įrašai jau entuziastingai palankiai vertinami Europos muzikos apžvalgininkų.
„Tarptautinės prancūzų įrašų kompanijos „Ligia“, su kuria aš jau dirbau ir anksčiau, projektas atsirado mano iniciatyva. Kompanija pritarė mūsų sumanymui įrašyti Mieczysławo Weinbergo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus fortepijoninius kvintetus. Šie du ypač svarbūs ir produktyvūs kompozitoriai gyveno tuo pačiu metu, tačiau gerai žinomas buvo tik antrasis. Nežinomas nei Sovietų Sąjungoje, nei pasaulyje Weinbergas tarsi slėpėsi Šostakovičiaus šešėlyje – tyliai rašė savo gilius, retai atliekamus kūrinius“, – pasakojo M.Rubackytė.
2019 m., minint lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus Weinbergo 100-ąsias gimimo metines, prasidėjo tikras jo kūrybos renesansas (ypač aktyviai prie to prisideda Gidonas Kremeris, Mirga Gražinytė-Tyla, Mūza Rubackytė ir kiti). Melomanams atsivėrė nepaprastai dramatiška Weinbergo kūryba, perteikianti skausmingą totalitarizmo epochos kūrėjo gyvenimo sudėtingumą ir gebėjimą šią patirtį perduoti savo muzika. Jo ir panašaus likimo Šostakovičiaus kameriniai opusai bene giliausiai ir nuoširdžiausiai išryškina šiuos egzistencinius skaudulius.
Ir Weinbergo, ir Šostakovičiaus tuometė kūryba buvo paveikta stalininių represijų, žydų genocido siaubo, perteikė skausmą ir pasipriešinimą, liūdną nostalgiją ir egzotiką. Tai vieni svarbiausių ir dramatiškiausių XX a. fortepijoninių kvintetų muzikos istorijoje.
