„Visi šeimoje, išskyrus tėtį, prieštarauja, kad gročiau. Jie sako, kaip puštūnų mergaitė gali groti? Ypač mūsų gentyje, kur net vyrai negali groti. Aš iš Kunaro provincijos, ten nebuvo mokyklų, tad pradėjau mokytis šioje prieglaudoje. Jau beveik 10 metų čia mokausi“, – pasakoja dirigentė N.Khpalwak.
Jau pusmetį Negina diriguoja merginų orkestrui ir yra vienintelė moteris dirigentė šalyje. Jos orkestro narės – tos pačios merginų prieglaudos Kabule gyventojos. Ji pasakoja, kad iš pradžių slapta mokėsi groti pianinu, kol galiausiai atskleidė šeimai savo aistrą. Dauguma ją pasmerkė. Štai neseniai merginai grįžus namo, jau kitą dieną teko išvykti, nes dėdės ir broliai grasino Neginą sumušti už pasirodymą televizijoje.
Bet yra tikinčių, kad muzika gali įkvėpti Afganistaną pokyčiams.
„Mokydami žmones, populiarindami meną ir kultūrą bendruomenėje, tikiu, galime pakeisti netgi radikaliausių jėgų požiūrį“, – teigia Afganistano nacionalinio muzikos instituto įkūrėjas ir direktorius Ahmadas Naseras Sarmastas.
Po Talibano nuvertimo iš Australijos namo grįžęs muzikologas padėjo įkurti Nacionalinį muzikos institutą. Kokia pavojinga yra meilė muzikai Afganistane rodo net tai, kad Ahmadas vos nežuvo, kai per pasirodymą susisprogdino savižudis.
Galimybė groti – lyg laisvės metafora yra ir tiems afganams, kurie geresnio gyvenimo ieško Europoje. Kalė džiunglėmis vadinamoje migrantų stovykloje Prancūzijoje Ismaelis džiaugėsi galėjęs groti su apsilankiusiu garsiu ispanų dirigentu ir kompozitoriumi.
„Mes mėgstame groti, tad savo muzika tik džiaugiamės. Niekas iš muzikos negyvena, nes talibai Afganistane draudžia groti. Sakome: „Todėl ir pabėgome iš Afganistano“, – aiškina migrantas iš Afganistano Ismaelis.
Nors ir sunki buvo kelionė nuo Afganistano iki šios stovyklos, Ismaelis nepaliko savo instrumento ir tikisi su juo persikelti į Didžiąją Britaniją.
