2016 m. Bobui Dylanui skirta Nobelio literatūros premija. Diskusijos apie tai, ar dainų tekstai yra literatūra, tuo metu pasiekė kulminaciją. Nobelio komitetas pavėluotai patvirtino: taip, kai kurie muzikantai yra poetai. Muzikos pasaulyje tai seniai yra savaime suprantama. Todėl gana abejingai buvo sutikta ir Pulitzerio muzikos premija, šį balandį atitekusi Kendrickui Lamarui.
Svarbiausias šių dienų reperis jau yra susikrovęs 12 „Grammy“ statulėlių, jo albumas „DAMN.“ pernai „Spotify“ buvo trečias klausomiausias pasaulyje. Tad šis įvertinimas paradoksaliai svarbesnis pačiai Pulitzerio premijai nei jos laureatui. Tai pirmas kartas, kai nuo 1943 m. teikiamas apdovanojimas atiteko populiariosios muzikos atstovui. Beje, džiazas šiai komisijai lygiai taip pat neįkandamas – per visą istoriją šis žanras pagerbtas vos tris kartus. Popmuzikos pasauliui šios elitinės premijos naudingos nebent tuo, kad paskatina diskusijas ir galbūt atkreipia dėmesį tų, kurie šiaip nė už ką nesiklausytų repo.
Dauguma sutinka, kad B.Dylanas sukūrė „naują poetinę išraišką Amerikos dainavimo tradicijoje“ (toks buvo Nobelio premijos komisijos motyvas). Tačiau ar jo dainų tekstai išgyventų baltame popieriaus lape? Ar jie būtų verti premijos, jei niekada nebūtų buvę sudainuoti? K.Lamaras tapo vienijančia figūra hiphopo kultūroje iš dalies dėl sąmojingų, politiškų, sudėtingas moralines dilemas svarstančių tekstų. Tačiau ar jo tekstai turėtų tą pačią galią be jo specifinio tembro, techninių repavimo gebėjimų ir afroamerikiečių istoriją atspindinčios muzikos?
Ir B.Dylano, ir K.Lamaro kūrybą laikyčiau literatūriškai vertinga, jei žodžių dirbtinai neatskirtume nuo muzikos. Veikdamos kartu, šios medijos neabejotinai gali pretenduoti ir į muzikos, ir į literatūros apdovanojimus.
Ne vieno muzikanto dainų žodžiai yra išleisti knygos pavidalu. Taip dirbtinai bandoma įrodyti jų poetinę vertę. Taip pat nemaža ir tokių muzikantų, kurie nusprendžia save išbandyti kaip grynosios literatūros – poezijos ar prozos – kūrėjus. Tik vienas kitas iš šių leidinių yra sulaukęs platesnio populiarumo ar literatūros kritikų palaikymo. Absoliuti dauguma jų liko suvenyrais gerbėjams, o ne literatūriniais pasiekimais.
Pankroko krikštamotė Patti Smith buvo poetė anksčiau, nei tapo dainininke. Iki 1975 m., kai pasirodė pirmasis jos muzikos albumas „Horses“, ji jau buvo išleidusi tris poezijos rinkinius, nesulaukusius didesnio dėmesio. Jos tekstai deramai suskambėjo tik tada, kai ji pradėjo juos skaityti draugui grojant gitara.
Matuojant literatūros bendruomenės pripažinimą, P. Smith, matyt, būtų antroje vietoje po B.Dylano. Tiesa, literatūrinės šlovės sulaukė ne jos poezija, o memuarai „Tiesiog vaikai“ (2010; pernai išleido „Kitos knygos“). Knyga, kurioje pasakojama apie Patti gyvenimą su fotografu Robertu Maplethorpe‘u 8-ojo dešimtmečio Niujorke, buvo įvertinta National Book Award kaip geriausia metų negrožinė knyga JAV. 2015 m. pasirodė dar viena, taip pat memuarinė jos knyga – „M Train“.
Kitas, jau amžiną atilsį, dainų autorius, įsirašęs ir į muzikos, ir į literatūros kanonus – Leonardas Cohenas. Kaip ir P.Smith, savo pašaukimu jis iš pradžių laikė poeziją. Prieš įrašydamas pirmąjį albumą, jau buvo išleidęs 4 poezijos knygas ir 2 romanus. Supratęs, kad iš rašymo nepragyvens ir išgirdęs B.Dylano kūrybą, jis pabandė dainuoti. Ir tapo vienu labiausiai atpažįstamų balsų muzikos istorijoje. Visur yra plyšių / Pro juos patenka šviesa, – viena garsiausių jo eilučių (čia ir toliau – mano vertimai).
Romaną „Žavūs nevykėliai“ (1966; 2005 m. išleido „Baltos lankos“) 32-ejų L.Cohenas parašė gausiai vartodamas amfetaminus. Tai sudėtingas simbolių, kalbinių ir seksualinių žaidimų kupinas tekstas. Vos pasirodęs jis buvo pavadintas viena bjauriausių knygų Kanadoje. Tačiau po poros metų L.Cohenui išgarsėjus kaip dainininkui, knygos reitingas ėmė staigiai kilti. Dabar ji laikoma viena iš postmodernizmo pirmtakių Kanadoje. Parduota apie keturis milijonus jos egzempliorių.
Kitas tamsos dainius, australas Nickas Cave'as taip pat yra išleidęs du romanus, sulaukusius gana palankių recenzijų. Pirmajame „Asilė, pamačiusi angelą“ (1989; 2007 m. išleido „Tyto alba“) pasakojama apie nebylį, keršijantį visiems jį kada nors nuskriaudusiems. Romanas kupinas religinių aliuzijų. Antrasis „The Death of Bunny Munro“ (2009) – paprastesnis, bet taip pat pasižymi ekstravagantiškais palyginimais (užuolaidos, tysančios lyg žalios mėsos gabalai) ir alkoholizmo, žmogžudysčių, iškrypimų temomis. Buvo nominuotas antipremijai už blogiausią grožinę sekso sceną, bet nelaimėjo.
Iš jaunosios kartos muzikantų bene vienintelis, įvertintas literatūros kritikų, – intravertiškas ir retai koncertuojantis britų lo-fi kūrėjas Keatonas Hensonas. Jis yra išleidęs bežodį grafinį romaną „Gloaming“ apie nematomas pasakų būtybes, kurias sunku pastebėti nuobodžiuose priemiesčiuose. 2015 m. pasirodė jo paties iliustruotas poezijos rinkinys „Idiot Verse“. Tai eilės apie sudaužytą širdį ir vienatvę viešbučio kambaryje: Mano angele / su manim tu saugi / švelniai kalbėki / rankas man sulaužyk abi. „Apgaulingai vaikiškos ir naivios“, – rašė „Huffington Post“, lygindamas su Williamo Blake'o „Songs of Innocence“.
Ieškant poetų-muzikantų, bene pirmasis į galvą ateina Jimas Morrisonas iš „The Doors“. Per 27-erius gyvenimo metus jis išleido dvi poezijos knygas, vėliau sujungtas pavadinimu „Viešpačiai ir Naujosios būtybės“ (1969; 2010 m. išleido „Versus Aureus“). Tai trumpi vietų, žmonių, įvykių aprašymai ir mintys apie kiną, kurį jis tuo metu studijavo. Jo paties skaitoma poezija skamba „The Doors“ albume „An American Prayer“ (1978).
Dvi pomirtines J.Morrisono knygas „The Lost Writings of Jim Morrison“ sudaro tekstai, rasti prie jo kūno Paryžiaus viešbutyje. Tai filosofinių, mesianistinių, mitinių, seksualinių vaizdinių kupinos eilės: Išmintingasai satyre / giedok mano varpai / myluok jos dejonę / stangrink ir vesk mus, mes užšaldėm / ląsteles / aukoju savo varpą ant tylos altoriaus. Šių knygų išleidimas buvo kontroversiškas (nežinia, ar pats muzikantas tekstus ruošėsi publikuoti), tačiau jos tapo bestseleriais. J.Morrisonas kaip poetas taip pat vertinamas prieštaringai. Nors tekstuose matyti apsiskaitymas, tačiau jiems prikišama disciplinos, rišlumo stoka ir grandiozinės pretenzijos.
Žinoma, literatūrą ir muziką sugebėjo suderinti daug daugiau muzikantų. Galima paminėti politiško džiazo kūrėją Gilą Scottą-Heroną. Jis universitete dėstė literatūrą bei kūrybinį rašymą ir yra laikomas vienu iš repo pradininkų. Folkmuzikos legenda Joni Mitchel ir eksperimentinio roko kūrėjas Tomas Waitsas taip pat laikomi vienais ryškiausių muzikos poetų. Pastarasis ne veltui prisistatydavo kaip „Charlesas Bukowskis prie pianino“. Dueto Simon & Garfunkel pusės Arto Garfunkelio poetinės prozos knyga „Still Water“ (1989) sulaukė teigiamų vertinimų, bet dar įdomiau, kad šis muzikantas nuo 1968 m. žymisi kiekvieną perskaitytą knygą (šiuo metu sąraše 1228 knygos, jis prieinamas internete: http://www.artgarfunkel.com/library/list1.html)
Literatūros kritikai pernelyg nesupeikė ir PJ Harvey knygos „The Hollow of The Hand“ (2015). Tai poetinės impresijos iš muzikantės ir fotografo Seamuso Murphy kelionių po Kosovą, Afganistaną ir Vašingtoną: Močiutė stovi / vidury tako. / Laiko du sidabrinius raktus / už nugaros. / Mes prašom, bet ji neįleis. / Raktai suspausti kumštyje.
Gerokai prasčiau sekasi kultinės amerikiečių alternatyvaus metalo grupės „System of a Down“ vokalistui armėnui Serjui Tankianui. Jis yra išleidęs dvi poezijos knygas – „Cool Gardens“ (2002) ir „Glaring Through Oblivion“ (2011), kuriose daugiausia užsiima socialine kritika. Abi jos nuvylė ne tik poezijos skaitytojus (jei tokiems knygos buvo pakliuvusios į rankas), bet ir grupės gerbėjus. Recenzijose rašoma, kad knyga paaugliška, juodraštinė, sudaryta iš dainoms netikusių tekstų: Jaučiuos tapęs begalinių manipuliacijų auka / arogantiškų visuomenės teisuolių / vardan verslo, vardan meno / vardan muzikos, vardan laisvės / šalies ir viso suknisto mėšlo.
Kita kultinė roko muzikos figūra – „Smashing Pumpkins“ lyderis Billy Corganas gali pasigirti bent jau tuo, kad jo poezijos knyga debiutavo „The New York Times“ bestselerių sąraše. „Blinking with Fists“ (2004) recenzijos svyravo nuo atlaidžių iki pašaipių. Tinklalapis „PopMatters“ rašė: „Be grupės muzikos, šie tekstai visiškai paaugliški, visiškai mėgėjiški, visiškai naivūs, ir tikrai ne gerąja prasme. <...> Man nelaiko nervai, kai žymaus muzikanto knygą išleidžia didelė leidykla, ir dar kietais viršeliais, nors vien aš galėčiau išvardyti bent dešimt mažai žinomų poetų, kurie begalę kartų įdomesni ir kūrybingesni.“ Beje, B.Corgano eilės dėl formos, ritmo ir logikos stokos lygintos su J.Morrisono.
Kiek švelniau atsiliepiama apie roko grupės „Wilco“ lyderio Jeffo Tweedy knygą „Adult Head“ (2004). Knygą pradeda eilėraštis „Šėtonas paaiškina“, o užbaigia „Pragaras“, tarp kurių sudėtos penkios „Maldos“. Tačiau kritikai neįžvelgė dvasinės kelionės: „Nerangi ir kartais net gėdinga poezija“, – rašė „The New York Times“. Vis dėlto rasta ir vykusių eilučių: Smagiausias juokas / niekad nepalieka plaučių / o geriausias gyvenimas / tai menas / niekad nesukurtas.
Buvęs „The Smiths“ lyderis Morrissey laikomas vienu reikšmingiausių britų muzikos kūrėjų, tačiau 2015 m. pasirodęs jo romanas „List of the Lost“ buvo išvadintas visišku šlamštu. „The Guardian“ rašė: „Tik Morrissey – ir gal dar Billas Gatesas – gali sau leisti rašyti tokias nesąmones.“ Kritikai ypač piktinosi leidėjais, kurie Morrissey autobiografiją – „paskaitomą, bet tikrai ne nuostabią“ – publikavo „Penguin Classic“ serijoje.
Amerikiečių popatlikėja Jewel yra pardavusi per 30 milijonų muzikos albumų. Bet su poezija jai sekėsi daug prasčiau. Jos knyga „A Night Without Armor“ (1998) lyginta su bręstančios mergaitės dienoraščiu. O apie poproko žvaigždės Ryano Adamso eileraščių ir apsakymų rinkinius „Hello Sunshine“ ir „Infinity Blues“ (2009) rašyta taip: „Dar niekada nebuvo išleista tokia infantili ir neįdomi knyga.“ Beje, B. Dylanas taip pat yra išleidęs sąmonės srauto prozos rinkinį „Tarantula“ (1971). Spėliojama, kad galbūt ši pretenzinga ir sunkiai paskaitoma knyga tebuvo vienas iš ekscentriško muzikanto pokštų.
Lietuvos muzikos scenoje rašytojų muzikantų – vos vienas kitas. Du mano mėgstami ir literatūriškai vertingi pavyzdžiai – Domantas Razauskas ir Nėrius Pečiūra. Pirmasis 2010 m. išleido jungtinį poezijos („Takas į tylą“) ir muzikos („Lietaus kambarys“) rinkinį. Antrasis pasižymėjo pusiau memuariniais, pusiau istoriniais-sociologiniais, o svarbiausia – itin linksmais romanais „Aš ir Atsuktuvas“ (2002) bei „Vilniaus kiberpoema“ (2004).
Kas dar iš lietuvių muzikantų galėtų pretenduoti į literatūros kanoną? Kokio dainininko knygą norėtumėte perskaityti? Kuriais nusiviltume, o kurie galbūt nustebintų? O gal atvirkščiai – kuriam nors poetui vertėtų sukurti metalo grupę?
