– Kas tau yra muzika – darbas, pomėgis ar įrankis išsakyti jausmus?
– Tikriausiai muzika man yra įrankis. Ir pats būnu įrankis muzikai. Ji tiesiog ateina ir atrodo, jog aš turiu kažką su tuo padaryti. Tačiau kartu tai ir jausmų išraiška. Kai negali kažko vienu žodžiu nusakyti, tai sudedi į dainą arba muzikinį takelį.
– Kaip apibūdintum „Kedrostuburo“ kuriamą muziką jos dar negirdėjusiems žmonėms?
– Galbūt eklektiška alternatyva. Aš visada bandau paaiškinti, ką mes darome, bet sunku pasakyti, nes tai nėra vien tik indie rokas ar hiphopas, tai viso to mišinys. Kai dalyvavome „Garaže“ [klube „Tamsta“ organizuojamas jaunų grupių konkursas], parašėme, kad atliekame ir dainuojamąją poeziją, bet tik dėl to, kad reikėjo kažką parašyti. Nežinojome, kaip įvardinti tai, ką atliekam. Nors tos poezijos tikrai yra. Pavyzdžiui, turime dainą „Eilėraštis“. Visgi ten ne dainuojamoji poezija, aš tiesiog deklamuoju dainą.
Vėliau rašėme, kad atliekame sea wave stilių. Kai sakydavome žmonėms, visi pritariamai linkčiojo, nors iš tiesų toks žanras neegzistuoja. Tai čia toks mūsų juokelis.
– Tavo dainų žodžiai specifiniai. Kaip jie gimsta?
– Išties daug dirbu prie tekstų. Iš pradžių viskas spontaniška, o vėliau vyksta teksto taisymai. Jų metu susideda skambesiai, prasmės. Viską sugludinu taip, kad patiktų pačiam. Man tai lyg pramoga – labai smagu su kalba žaisti, ją minkyti ir dėlioti. Galbūt albumas „Del“ buvo kiek grynesnis, neapšlifuotas. Kitame albume veikiausiai bus daugiau poliravimo, prasmių ir kodavimų.
– Kada galima tikėtis naujo albumo?
– Kol kas baisu pasakyti, bet jis turėtų atsirasti žiemą.
– Esi minėjęs, jog įkvėpimo ieškai detalėse. Kaip jos atsispindi tavo kūryboje?
– Detalė galėtų būti kad ir bitė ant lapo, kuri čia ką tik buvo. Dabar tai su niekuo nerezonuoja, bet jei aš tuo metu stipriai kažką kontempliuočiau, galbūt ta maža detalė atsivertų naujame lygmenyje ir galėtų išsiplėsti į labai didelį konceptą.
Aš pamatau, išgirstu ir kažkaip pajaučiu tam tikrus dalykus, tuomet juos išrutulioju į kūrybą. Pavyzdžiui, išgirstu kokį nors garsą, kuris primena žodį, tada jį vartau galvoje, mąstau, kaip jis galėtų suskambėti tam tikrame kontekste ir tekste. Taip ir atrandu sąskambius, prasmes. Galima pasakyti, jog iš detalių gimsta pasauliai. Tai turbūt taip ir atsiskleidžia – nuo impulso iki visko sulipdymo.
– Tavo tėvai žymūs aktoriai, pats pasukai muzikos keliu. Ar nesunku gyventi menininkų aplinkoje?
– Yra savų minusų ir savų pliusų, kaip ir visur. Net nežinau, myliu savo tėvus, neturiu didelių nuoskaudų. Pastebėjau, jog jie iš meninės pusės daug ką supranta. Tarkime, apie pačią kūrybą: jog tai yra ilgas procesas, prie kurio turi ilgai dirbti, o ne kažkoks staigus nušvitimas. Taigi aplinka kiek pamišusi, bet įdomi.
Atsimenu, nuo mažų dienų tryniausi teatro užkulisiuose, ten irgi visokių nuotykių buvo. Man, kaip visai smalsiam vaikui, buvo įdomu tokių nuotykių ieškoti. Man atrodo, jog ta aplinka daug ką suteikė.
– Su kokia muzika užaugai?
– Nuo pat vaikystės man tėtis davė grotuvą su daugybe diskų. Iš jų patiko tik „Led Zeppelin“ ir diskas, kuriame buvo hiphopo ritmai. Tai taip ir augau su rokenrolu iš vienos pusės ir hiphopu iš kitos.
– Gal teko ne tik klausytis hiphopo, bet ir šokti?
– Buvo toks momentas, kai nuėjau šokti breiką, bet greitai supratau, kad nenoriu to daryti. Maksas [„Kedrostuburo“ narys] šoko breiką ilgiau negu aš, jis tikrai galėtų tą parodyti koncertų metu, tik grojant saksofonu šiek tiek sudėtinga.
– Ar pats klausaisi lietuviškos muzikos?
– Taip, klausausi. Bent jau bandau stebėti muziką Lietuvoje. Neseniai grupė „Abudu“ išleido naują albumą, man labai patiko dvi dainos „Lieju kartybę“ ir „Tylos minutė“. Ilgą laiką klausausi Pauliaus Kilbausko dainų. Anksčiau klausydavausi grupės „Jauti“. Daug kas sako, kad mes grojame tokį patį žanrą, bet nesu tikras, ar galiu su tuo sutikti. Dažniausiai man patinka ne patys atlikėjai, o pavienės jų dainos. Visą laiką su „Kedrostuburu“ sakome, kad klausome „Kamanių šilelio“, bet pastaruoju metu jau nebe tiek, nors anksčiau tikrai mus įkvėpdavo. Klausausi ir džiazo atlikėjų, patinka grupė „Avis Rara“.
– O kaip dėl estradinių atlikėjų?
– Nuo senų laikų iki šių dienų mane labai įkvepia grupė „Hiperbolė“, jei juos galime priskirti estradai. Kai važiuojam į koncertus, visada pasileidžiame kokią nors estradinę dainą, kurią užtraukiam su „Kedrostuburu“.
– Grįžkime prie „Kedrostuburo“. Kuo jūsų grupė išsiskiria iš kitų?
– Mes visi esame unikalus mišinys to, kas esame. Maksas, Pijus, Giedrius ir aš stipriai susipynėm – susirišo mūsų energijos, atsirado muzikos pojūčių miksas. Vien tik tai jau yra unikalu, kai grupė išskiria visą mišinį kokia nors forma. Mes stengiamės nemeluoti ir nuoširdžius jausmus, emocijas sudėti į muziką. Galbūt tai ir naivus dalykas, bet stengiamės išlikti tuo, kuo esame.
– Kokią žinutę su „Kedrostuburo“ muzika norite siųsti klausytojams?
– Norime siųsti laisvos kūrybos žinutę. Įkvėpti kitus kurti laisvai ir nepriklausomai nuo kitų nuomonės. Skatiname atsiverti, užmegzti pokalbį, bendrauti ne tik kalba, bet ir muzika. Būna, jog po koncertų žmonės parašo, kad kažką atrado mūsų muzikoje. Turbūt toks siekis ir yra – paliesti geras emocijas ir jausmus. Manau, kad kiekvienoje dainoje yra žinutė – kovos prieš baimes, padrąsinimai ir nerimo slopinimas, kurio dabar yra nemažai. Mums visa tai svarbu.
– Esi sukūręs muziką spektakliams. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas įvyko per pažįstamus. Prieš dvejus metus su drauge ir jos sese darėme trumpus vaizdo įrašus, kuriems kurdavau muziką. Kita draugė tuo metu statė spektaklį ir pamatė tą kūrybą. Taip sukūriau muziką Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Malina“. Po to sukūriau vieną muzikos takelį Vilniaus universiteto Kinetiniam teatrui. Kiek vėliau, vėlgi per draugus, kūriau muzikinį takelį teatrui vaikams „Pradžia“ spektakliui.
– Sukūrei muziką ir neseniai įvykusiam Motiejaus Ivanausko spektakliui „Dialogai“. Kaip sekėsi?
– Jis irgi yra mano draugas. Pakvietė mane, kadangi žinojo, jog darau tokius dalykus. Galbūt kvietė ir todėl, jog su draugu lengviau susikalbėti ir paaiškinti, ko nori. Bet aš nesiskundžiu, man patinka.
Procesas vyko ilgai, nes dėl karantino viskas nusikėlė. Pirmiausia išsikalbėjome kokios muzikos jis norėtų, man tą svarbu išgirsti. Taip pat aš pasiūlau savo idėjas, vėliau bendraudami išrutuliojome bendrą idėją. Spektaklyje skamba liutnios, mandolinos ir kitų instrumentų melodijos ir jų manipuliacijos.
– Kuo muzikos kūrimo procesas skiriasi spektakliuose ir grupėje?
– Abiejuose reikia daug mąstyti ir galvoti. Visgi dirbant prie spektaklių iš esmės esi vienas, nors yra ir režisierius, ir atmosfera, į kurią turi tilpti, tačiau nereikia tiek daug tartis ir aiškinti, kaip muzikos visuma turėtų skambėti. Dar neteko susidurti su tuo, jog režisieriui turėčiau stipriai motyvuoti savo veiksmus, kodėl aš taip sukūriau muziką ar norėčiau, kad ji skambėtų būtent taip. Grupėj šiek tiek kitaip, nes viską darome kartu ir reikia paaiškinti bei pagrįsti savo sumanymus.
– Kokie tavo, kaip muzikanto, ateities planai?
– Pirmiausia, su grupe išleisti albumą ir turėti turą, tam albumui paskleisti. Turiu planą daryti savo solo projektą, žinoma, jis neturi būti didelis. Dar visai norėčiau kur nors klubuose pagroti, galbūt čia kiek tolimesnis planas. Būtų smagu gauti ir daugiau pasiūlymų spektakliams, kadangi pajaučiau, jog tikrai smagu tą daryti.
