„Mes žinome, kad rusai labai emocionalūs. Jų meilės istorijos ir aistros prilygsta šekspyriškoms, o simfoninė muzika užburia melodijomis ir puikia, tiesiog genialia orkestruote“, – pasakoja Viktoras Gerulaitis.
Kovo 30 d. 19 val. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, skambės P.Čaikovskio uvertiūra fantazija „Romeo ir Džuljeta“ pagal Williamą Shakespeare’ą, S.Prokofjevo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op. 19, ir N.Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“, op. 35. Kūrinius atliks Modesto Barkausko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (toliau – LNSO) kartu su talentinga japonų smuikininke Mayumi Kanagawa.
Apie meilę rusų klasikų muzikoje ir šio koncerto programą kalbamės su muzikologu, pedagogu V.Gerulaičiu.
P.Čaikovskis: muzika, kurią galima dainuoti
„Čaikovskį vieni vadina sentimentaliu kompozitoriumi, kiti laiko melancholiku. Ir vieni, ir kiti yra teisūs. Kaip sakė mano draugas Remarque’as – kiekvienas žmogus turi savo sentimentalų kamputį. Kai kas gal jį slepia... Bet Čaikovskis neslėpė“, – mintimis dalijasi V.Gerulaitis.
Jis atkreipia dėmesį, jog atskirų pjesės scenų šioje uvertiūroje kompozitorius neiliustruoja
Uvertiūra fantazija „Romeo ir Džuljeta“ pagal Williamą Shakespeare’ą – pirmasis P.Čaikovskio išspausdintas simfoninis kūrinys. „Ėjo 1869–1870-ieji, kai trisdešimtmetis Čaikovskis ėmėsi Romeo ir Džuljetos siužeto. Šią temą simfoninei muzikai jam pasiūlė „Galingojo sambūrio“ įkūrėjas ir idėjinis vadovas Balakirevas“, – kūrinio atsiradimo istoriją pasakoja muzikologas.
Jis atkreipia dėmesį, jog atskirų pjesės scenų šioje uvertiūroje kompozitorius neiliustruoja: „Čaikovskiui nebuvo svarbūs konkretūs meniniai vaizdai. Jį domino esminė romantizmo idėja – perskyra tarp svajonės ir realybės. Juk Romeo ir Džuljetos meilė – tai svajonė, į kurią jie bandė eiti. Kuo baigėsi? Realybe. Mirtimi. Čaikovskis tai suprato.“
V.Gerulaičio teigimu, šis simfoninis kūrinys ypatingas dėl keleto priežasčių. „Jūs tik pasiklausykite, kokios ten nuostabios melodijos, jas galima tiesiog dainuoti! Ir kaip puikiai jis [Čaikovskis – red. past.] sulipdo simfoninį orkestrą! Kaip ten daužysis lėkštės! – susižavėjimo neslepia muzikologas. – Pradžioje girdėsime choralą, kuris nukels mus į ankstyvųjų viduramžių laikus, o vėliau išsiskleis nuostabi meilės tema. Tai labai brandus, nors dar tik pirmasis Čaikovskio simfoninis kūrinys, ir jau vien tuo turėtų mus sudominti.“
N.Rimskis-Korsakovas: šėlstančio vandenyno melodijos
Pradėdamas pasakojimą apie N.Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherazada“, V.Gerulaitis prisimena įdomų istorinį epizodą, siejantį šį kompozitorių su Lietuva: „Rimskis-Korsakovas buvo pasaulį apiplaukęs jūrų karininkas. Yra teorija, kad jo šaknys – Zarasuose, kur nuo viduramžių gyveno sentikiai Korsakai.
Kaip tik 1863 metais, pakeliui į Peterburgą, jo kliperis gavo įsakymą kursuoti palei Liepojos ir Palangos krantus. Tuo metu vyko Lenkijos – Lietuvos sukilimas ir tuose krantuose sukilėliams slaptu laivu turėjo būti atplukdyti ginklai. Taigi Rimskis-Korsakovas kartu su kolegomis buvo atjojęs ir į Palangos miestą.“
Laikas, kurį kompozitorius praleido plaukiodamas vandenyse, neabejotinai paliko pėdsaką ir jo kūryboje. „1888 metais parašyta „Šecherazada“ – vienas nuostabiausių marinistinių kūrinių simfoninėje muzikoje, genialiai išreiškiantis jūros ir vandenyno stichiją. Tokių kūrinių pasaulyje yra nedaug. Galime prisiminti tik Mendelsohno uvertiūrą „Fingalo ola“ (1833), Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ (1905) bei Debbusy [siuitą – red. past.] „Jūra“, parašytą tais pačiais metais“, – sako muzikologas.
Kalbėdamas apie N.Rimskį-Korsakovą, jis taip pat pabrėžia genialias šio kompozitoriaus orkestruotes. „Tai – rusų simfonistų (ir ne tik) mokytojas. Net ir Stravinskio – to didžiojo modernisto. Vienas iš nedaugelio europiečių, jeigu laikysime Peterburgą Europa, kuris sugebėjo išvengti simfoninio voratinklio, metaforiškai praminto Wagnerio spąstais. Nuo Wagnerio niekas nepabėgo, o Rimskis-Korsakovas puikiausiai atsilaikė prieš jo kerus.“
Parašyti kūrinį „Šecherazada“ kompozitorių įkvėpė arabų „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos. „Šecherazada yra keturių dalių siuita, kurioje kiekvienas iš epizodų vienas už kitą nuostabesnis savo melodingumu. Pirmoje dalyje, kur atplaukia Sindbado laivas, girdime rytietišką smuiko solo temą, o kai įsisiūbuoja orkestras, tas vandenynas, man šiurpsta oda.
Antrojoje dalyje skamba pašėlęs skerco, kur girdime paslaptinguosius raitelius. Vėliau, pasiekus Bagdadą, laivas dūžta, juntame kitokias nuotaikas. Ši muzika tokia vaizdinga, kad ji regima – gali užsimerkęs klausytis ir vis tiek išvysi! Tokio genialaus antro simfoninio kūrinio Rimskis neparašė niekada – nei prieš, nei po“, – dėsto muzikologas.
Laikas, kurį kompozitorius praleido plaukiodamas vandenyse, neabejotinai paliko pėdsaką ir jo kūryboje.
S.Prokofjevas: lyriškoji modernisto pusė
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur – kūrinys, savo lyriškumų išsiskiriantis iš kitų S. Prokofjevo kūrinių. „Tie, kurie bent kiek domisi muzika, išgirdę šį koncertą sakys: čiagi ne Prokofjevas! Juk jis – vienas žymiausių XX a. modernistų, neoklasikų, kurio kūrybai būdingi aštrūs sąskambiai“, – sako V.Gerulaitis.
Prokofjevas buvo žinomas kaip sarkastiškas pianistas, skambinęs pianinu tarsi boksininkas. „Šį pirmąjį koncertą smuikui jis parašė 1917 metų vasarą, kai jam buvo 26-eri. Dar tada jis nežinojo, kad išvažiuos iš Rusijos, kad įvyks bolševikų perversmas. Ką tuo metu jis buvo įsimylėjęs, aš negaliu pasakyti, bet tokią melodingą, lyrišką muziką kurti tokiam modernistui yra kažkas nepaprasto!“ – mintimis dalijasi jis.
Rašydamas šį kūrinį Prokofjevas konsultavosi su žymiu to meto lenkų smuikininku Poliu Kochanskiu. „Čia jūs išgirsite visas smuiko technikas. Pasirodo, jaunas Prokofjevas puikiausiai išmanė šį instrumentą. Koncertą sudaro trys dalys, iš kurių dvi – pirmoji ir trečioji – yra lyrinės, ir tik viduryje vyksta siautėjimas ir išdaigos“, – pasakoja muzikologas.
Tiesa, jis atkreipia dėmesį, jog atlikti šį kūrinį – nemenka užduotis ir dirigentui, ir orkestrui. „Orkestruotė yra rizikinga. Čia Prokofjevas staiga leidžia pasiautėti tūbai; jeigu ji neišsišoks, viskas grius. Tačiau LNSO, kaip nedaugelis orkestrų Europoje, moka groti rusų muziką. Tai – ilgamečio orkestro vadovo, Peterburgo konservatorijos auklėtinio Juozo Domarko indėlis. Neabejoju, kad ir jo mokinys, dirigentas M.Barkauskas pateiks puikią tiek šio, tiek ir viso koncerto metu atliekamų kūrinių interpretaciją“, – pokalbį reziumuoja žinomas muzikologas.
