Jaunų grupių konkursas „Garažas“, vykstantis klube „Tamsta“, ir muzikos inkubatorius „Novus“ menų fabrike „Loftas“ – du svarbiausi alternatyvios muzikos atlikėjų iniciacijos mechanizmai Lietuvoje. Nors pavadinimai rodo visiškai priešingas strategijas, faktiškai jie atkartoja vienas kitą. Devynerius metus rengiamo „Garažo“ pavadinimas nurodo tradicinę pradedančios grupės gimimo vietą. (Tiesa, jau labai seniai neteko girdėti, kad būtent tėvų garaže grupės brūžintų savo pirmuosius akordus. Dauguma nuo pat pradžių stengiasi įsikurti savo „studiją“ – dažnai dar net nesukūrę jokios muzikos.)
Garažas susijęs su klasikine, pirmiausia gitarine roko kryptimi ir žymi natūralų muzikos grupės gimimą. Inkubatorius – priešingai, žymi technologinę pažangą ir dirbtines gimimo sąlygas: šių kiaušinių nebuvo kam išperėti, šie vaikai per silpni, kad patys kabintųsi į gyvenimą.
Žinoma, ši priešprieša – grynai kalbinė. Patys konkursai akivaizdžiai dubliuoja vienas kitą. Dėl to pirmiausia ir gaila – mūsų muzikos rinka tikrai per maža dviem vienodiems. O skirtingi kaip tik suaktyvintų kraujo apytaką.
Dabar iš „Novus“ finale grojusių 6 grupių trys šį pavasarį jau grojo „Garažo“ finale. Pirmas dvi prizines vietas „Garaže“ laimėjusios „Flash Voyage“ ir „Avis Rara“ „Novus“ konkurse nedalyvavo. Bet tretieji „Garaže“ likę „Kedrostubùras“ „Novuse“ užėmė pirmąją vietą. Pernai abu konkursus laimėjo tie patys „Timid Kooky“. Didesnių skirtumų galima pastebėti nebent komisijose: „Garaže“ absoliučią daugumą (iš viso būna net apie 20 žmonių) sudaro vyresni kolegos muzikantai, „Novuse“ – iš šešių bent pusė būna vadybininkai.
Svarbiausia „Novus“ ambicija ir privalumas – bandymas tapti tarptautiniu trijų Baltijos šalių konkursu. Kol kas tai ir lieka labiau bandymu – per trejus egzistavimo metus „Novus“ dar netapo tokiu žinomu ir viliojančiu ženklu. Tad iš konkurso negalima objektyviai spręsti apie Baltijos šalių muzikantų lygį ar kūrybines tendencijas. Finale pasirodė du Latvijos atstovai – „Polifauna“ ir MNTHA, pastaroji užėmė antrąją vietą.
Kitas variantas „Novusui“ būtų orientuotis į konkrečią muzikos stilistiką. Ne paslaptis, kad klubas „Tamsta“ diktuoja savitą – šviesaus, tvarkingo, profesionaliai atliekamo džiazinio fanko – kryptį. Galbūt „Loftui“ būtų verta perėti kitokius – progresyvios, madingos elektronikos ar net hiphopo atstovus (beje, pastarieji užsispyrę nedalyvauja nei viename iš šių konkursų).
Kol kas abu renginiai nori aprėpti viską ir juose laimėtojais gali tapti, atitinkamai, nei labai tamstiški, nei labai loftiški atlikėjai. Vakarykščiame finale labiausiai išsiskyrė didžėjus Melvitronica. Greta kitų gausių, gyvais instrumentais apsiginklavusių grupių, virš pulto palinkęs žmogus atrodė itin vienišas. Kaip juokavo komisijos narys, eksperimentinio repo kūrėjas Žygimantas Kudirka, „pagirtina, kad mygtukams spaudinėti panaudoti beveik visi pirštai“. Alytuje gyvenantis škotas Adamas Melvinas konkurse dalyvavo jau ir pernai – taip pat pasiekė finalą. Jo tvarkinga, vienodoka elektronika šiokio tokio svorio įgytų nebent tinkamesnėmis klubinėmis sąlygomis su dūmais, tamsa ir vizualizacijomis. Dienos šviesoje priešais sėdmaišiuose drybsančius žiūrovus pasirodymas tikrai neskleidė tų „real vibes“, apie kuriuos skelbė.
Dinamikos trūko ir elektroninėje latvės MNTHA muzikoje. Ryškus įvaizdis buvo įsimintinesnis už pačias art pop melodijas. Vis dėlto šiuolaikiška vokalo ir kompiuterio sintezė, priminusi Grimes ar net Fever Ray, pelnė antrąją vietą. Beje, vos pažvelgus į MNTHA akivaizdu, kad ji ne iš Lietuvos – iki tokių drąsių, ideologiškai angažuotų merginų scenoje mums dar reikia priaugti (beje, tos kelios, kurios galėtų – Rūta Mur, Ükku – jau auga, tačiau konkursuose nedalyvauja).
Likusios keturios grupės atstovavo garažiniam formatui. Arčiausiai jo yra džiaugsmingo, nuotaikingo fanko ir repuojančio būgnininko grupė „Celsijus“. Po visiškai neįsimintinos, standartinės pirmosios dainos jie visus staiga pribloškė puikiai parašyta, dramatiška antrąja, kurioje įtampa nuosekliai užauginta kartojant vieną frazę. Šios dainos „užpavydėjo“ net komisijos narys, elektroninės muzikos kūrėjas Gerai Gerai: „Galėjot vieną šią dainą visas 15 minučių grot ir būtumėt laimėję.“
Latvių grupė „Polifauna“ susilaukė palyginimo su „Garbanotu bosistu“, o jų sapniškas rokenroliukas geriau skambėtų festivalyje ant pievos. Visgi iki lietuvių giminaičių jiems toloka – ir talento, ir charizmos, ir muzikinės dinamikos prasme. Per jų pasirodymą svarstėme, ar estai taip pat turi savo „Garbanotą bosistą“. Neabejoju, kad turi bent du.
Tamsiausią muziką finale atliko „Elnio rago miškas“. Jų liūdna, mistinė romantika priminė tokias amerikiečių postpanko atgimimo žvaigždes kaip „The National“ ar „Interpol“. Ši grupė scenoje atrodo labai tvirtai – akivaizdu, jog jie aiškiai mato, kokie nori būti. Didelis privalumas – dviejų vokalistų simbiozė. O kur dar vikingiška laikysena, klaidžioj Labanoro girioj aidintis staugsmas ir poetiniai (nors sunkiai išgirstami) tekstai. Mano reitinge ši grupė vertesnė aukštesnės nei trečia vietos.
Po grupės „Kedrostubùras“ pasirodymo nustebino komisijos narys, muzikos žurnalistas Ramūnas Zilnys, labai skeptiškai kalbėjęs apie tai, kad pervertiname dainuojančius lietuviškai. Šios grupės tekstai kaip tik išsiskyrė poetiniu pojūčiu, originaliais rimais (valty / vandens atsigerti, vyrių / vyrų, tėvynei / kaimynams) ir natūralumu:
sudužęs veidrodis
ne mano kaltė
septyni metai nelaimės
septyni kartai į medį
gerai, kad ne trylika
nes jau būtų nefaina.
Taip pat kiek pro šalį buvo sukritikuota vokalisto apranga, neva „kaip iš Naujosios Vilnios“. Priešingai, grupės įvaizdį (sportinis bliuzonas, beisbolkė, saksofonas ir klasikinė gitara) laikyčiau privalumu, nes juos išvydus, neįmanoma nuspėti, kokią muziką išgirsi. O išgirsti įvairialypį regio, džiazo, repo, roko kokteilį, vieną akimirką primenantį „5nizzą“, kitą – King Krule. „Kedrostubùro“ pergalę buvo galima nuspėti vien iš publikos reakcijos – pasak renginio vedėjo Beno Aleksandravičiaus, per visus konkurso etapus jiems vieninteliams buvo šaukiama „pakartot“. Grupės muzika pasižymi savita čilinimo, atsipalaidavimo atmosfera, komisijos taikliai palyginta su Mac DeMarco.
Skaičiuodama išperėtus viščiukus, sakyčiau, kad „Kedrostubùro“ pergalė neatsitiktinė. Jie atitinka pastaraisiais metais tarp jaunų grupių išryškėjusias tendencijas: lietuviški dainų tekstai ir šviesi, energinga, gerai nuteikianti muzika. Tamsa, pyktis ir liūdesys pasitaiko kur kas rečiau. Kaipgi taip? Juk, pasak žiniasklaidos, gyvename siaubingai blogai... Šiaip ar taip, inkubatoriui linkėčiau ne tik atspindėti esamas tendencijas, bet ir ryžtingai jas formuoti. Vienas svarbiausių alternatyvios scenos žaidėjų „Loftas“ tam tikrai turi ir ambicijų, ir pajėgumų.
