Ketvirtojoje „Nišinių pokalbių“ audiolaidoje „Hiphopo judėjimas JAV ir Lietuvoje“ kalbėjosi V.Puzyriovas-Vaiperis ir laidos autorė Laura Kešytė. Portale 15min publikuojama glausta šio pokalbio santrauka, o tinklalaidės įrašo kviečiame klausytis rubrikoje „15min KLAUSYK“ arba laidos „Soundcloud“ paskyroje.
– Kas buvo lietuviško repo bei hiphopo pionieriai? Kokie atlikėjai įkvėpė tave patį?
– Po nepriklausomybės pirmoji laisvos muzikos banga pasiekė Lietuvą per Klaipėdos uostamiestį. Kiek man yra žinoma, ten vykdavo „Meridiano“ vadinamos tūsofkės [tiksliau, „Prieplaukos“ diskotekos; tuo pačiu metu Vilniuje panašus judėjimas vyko Eldorado klube – red. past.], kur susikūrė tokios grupės kaip „UZI“ ir „Exem“. Matyt, nemažai padėkoti reiktų ir prodiuseriams – Matui Petrikui bei Mindaugui Kazakevičiui-Kryžiui. Jų skambesys ir įdirbis tuo metu buvo labai didelis, o grupės „UZI“ albumas [„Surišti viena virve“, 1996 m. – red. past.] tapo lietuviško hip hopo klasika.
Panašiu metu Šilutės rajone egzistavo toks reperis Medūza. Nors jis nepasiekė labai aukšto profesionalumo lygio, bet šis tas įdomaus buvo tuose įrašuose. O šiaip, 1990-iais šou biznis buvo labai laisvas eksperimentuoti, skolintis kažkokius skambesius. Matyti, Luko [Paškausko – red. past.] pirmas krikščioniškojo repo albumas „Nekaltas kraujas“ (1995) irgi patenka į auksinį fondą, nors daug kas neįvertino to įrašo.
– O kodėl neįvertino?
– Nežinau, matyt, Lukas po „Kastanedos“ sėkmės buvo nurašytas į gilų prastos lietuviškos muzikos stalčių (juokiasi). Amžiną atilsį Kipishą (Romaną Neyelovą – red. past.) irgi reiktų pagerbti kaip vėlesnį rusiško repo Lietuvoje vėliavnešį.
Beje, tuo metu Andrius Mamontovas su savo broliu Justu Mamontovu nemažai įtakos padarė, atradę Justiniškėse Egidijų Dragūną-Sel'ą. Galima sakyti, tai buvo repo pradmenys Lietuvoje, nors jo muzika nebuvo gryno kraujo repas, labiau pop su repo elementais. Tiems dviems veikėjams irgi verta padėkoti – jų iniciatyva atsirado grupė „Pompa“. Vėlgi, negalima to pavadinti hiphopo muzika, bet ji padarė įtaką daugeliui ankstyvųjų repo kūrėjų.
Pirmasis „G&G Sindikato“ albumas „Tavo sielos vagiz“ (1999) buvo labai stiprus ledlaužis, padaręs didelę įtaką ir man. Buvau gal 10–11 klasėje, pamenu, norėjosi klausytis tos muzikos. „Sindikatas“ pastūmėjo visą lietuviško repo muziką stipriai į priekį, aplink juos susibūrė nemažai ir kitų reperių, kurie dabar jau greičiausiai nebeaktyvūs.
– Kalbant apie to meto įrašų kokybę, ar ji prilygo vakarietiškai?
– Ne, tikrai ne. „Sel“ atveju buvo labai daug muzikinių vagysčių, nuo kūrinio „Lengvai“ iki „Leisk“. Skambėjo jie tikrai puikiai, o „Sel“ perdirbinys „Leisk“, man atrodo, skamba net šiek tiek geriau nei originalas. Tačiau šiaip tų įrašų, kurie buvo gaminami Lietuvoje, techninė bazė buvo skurdi, kol nesprogo visas 2000-ųjų kompiuterizacijos bumas. Tada visi gavo po personalinį kompiuterį, ir produkcinė grandis pasistūmėjo į priekį.
– Sakoma, kad geras kūrinys išsigirsta ir iš labai blogo įrašo. Sutinki?
– Be abejo, visiškai pritariu. Mano galva, jeigu kūrinys gali būti atliktas vienu instrumentu, vienu balsu, reiškia, tai puikus kūrinys. Nors šiandien gal jau artėjame prie to, kad įrašai vis labiau ištobulinami produkcijos stadijoje, ir norisi jų klausytis originalioje formoje, o gyvai tokio įrašo taip gal ir neatliksi, neatkursi.
– Iš ko prodiusavimo mokėsi Lietuvos repo prodiuseriai, beatmakeriai?
– Nežinau, ar Lietuvoje yra labai daug repo prodiuserių. Repo instrumentuočių rinka, ji tokia kaip fast food chain – randi kažkokį packą beatų, panaudoji, įrašai dainą – viskas, išleidi. Niekas per daug netobulina dainos formos, struktūros, nedaug kas galvoja apie priedainius, kūrinio dalis, kurios kažkam įstrigs, ir panašiai. Nors šiuolaikinis repas tikrai dažniau progresyvus šiuo klausimu. Jeigu natūraliai turi tokį polinkį kūrybai, galbūt ir sukursi pagaulias dainas. „Sindikatas“ – viena tų grupių, kur Donatas Juršėnas iš tikrųjų yra pirmiausia prodiuseris, o paskui beatmakeris. „Sindikato“ dainose visada yra aiškus hookas, dainos struktūra ir pan. Dėl to, manau, jų sėkmės formulė tikrai veiksminga.
– Kokios radijo stotys priimdavo repo ir hiphopo įrašus, ir kaip yra šiandien?
– Rodos, pirmas lietuviškas repo įrašas, kuris pateko į radijo stotis, buvo „Sindikato“ „Tomas“. 2000-ujų pradžioj „M1“ turėdavo laidą „Alex Party“ apie šokių muziką, bet kartą per mėnesį pagrodavo repo. Iki to laikotarpio gyvavusi „Ultra Vires“ stotis turėjo savo repo laidą „Ultra Rap“, nors mano namuose tos bangos netraukdavo. „Zip Fm“ nuo įsikūrimo kažkiek įsileisdavo repo į savo eterį. Bet iš esmės didžiosios radijo stotys vis dar privengia repo iki dabar.
– Kodėl? Ar dėl tekstų, ar baiminasi necenzūrinių žodžių?
– Greičiausiai dėl nepopuliaraus turinio. „Lilas ir Innomine“ kūriniai dažniai skambėdavo eteryje, bet jų formulė – generinis tekstas repe ir aiškus priedainis, šita formulė veikia visada. Niekada metaforiška, užkoduota kalba nebus pirmame plane. Yra muzika, kuri naudojasi tam tikromis kūrybos sistemomis, joje gali ieškoti prasmės už prasmės, o pop muzika veikia labai paprastai – ji turi būti aiški ir suprantama, iškart pagauli. Repas, kuris prisitaikė prie šios taisyklės, yra eteryje.
– Moterų hiphopo kultūra. Ar mes ją turime?
– Jau yra keletas pradedančiųjų reperių, pavyzdžiui, nuo „Youtube“ naujokės Da Real Patricija, iki jau įsitvirtinusių panų, kaip Cheri. Kol kas, mano galva, jai lygių nėra. O dainuojančių merginų, įkvėptų afroamerikietiškos kultūros, yra nemažai, tik dauguma jų pakrypsta labiau į pop muziką. Nėra R&B kultūros Lietuvoje – to derinimo ritmo, laužytų struktūrų ir dainavimo, kuris turi gilias šaknis ir gospele, ir bliuze. Nors kažkokios tradicijos yra, kaip festivalis „Bliuzo naktys“, bet tai ne visai apie tą patį blues. Naujesnių jo apraiškų kol kas mažai ir, manau, dar reikės jų palaukti, bet, tikiu, nebeilgai.
– Repo betlai vyksta ir Lietuvoje. Ar tai kažkas panašaus, ką matėme „8-toje mylioje“ (orig. 8 mile)?
– Taip, gyvi betlai Lietuvoje vyksta kartą į metus. Jų lygis po truputį auga. Yra net keli batlai – „Lietuvos MC“ ir „Lietuvos freestyle MC“. Daugeliui tų, kurie skiria repą į „tikrą“ ir „netikrą“, freestyle batlas yra the essence of hip hop. Iš esmės, taip ir yra. Bet ne visi reperiai yra tikrai talentingi, moka vietoje ir laiku rimuoti, turi daug žodinio bagažo. Tas liaudyje idealizuojamas „8-tos mylios“ batlas, atsiprašau, tai – kinas, pagražinta istorija.
– Kaip manai, geram reperiui reikia turėti intelektualinį bagažą?
– Pageidautina. Yra reperių, priklausančių poetų sąjungai, pavyzdžiui, Beeta (Ernestas Noreika – red. past.). Jis leidžia eilėraščių rinkinius, rašo repą, ir jo repas daugeliui gal ir per sudėtingas. Bet sutikčiau, kad tai yra intelektualiai įkrautas repas.
Iš tikrųjų, čia kaip treniruotė. Jeigu labiau lavini savo smegenis, kaip ištraukti žodį, kad jis nesikartotų, ir kad dar pasakotum kažkokią istoriją, būtų viskas susiję ir t.t. Kuo mažiau skaitai knygų, lavini kalbą ir žinias, turi žodinio bagažo, tuo mažiau įdomiai ir įtraukiančiai, greičiausiai, galėsi surimuoti. Bet gal ir su mažesniu bagažu gali surasti taiklių eilučių, kurios tau padės laimėti šį žaidimą.
– O ar repo scenoje yra užkulisinių įtampų, kurios gali pereiti į atvirą kovą?
– Na, nežinau. Yra tų įtampų, bet man jos visos tokios pritemptos. Ta reperiška drama... Nėra nieko jautresnio už reperio ego. Reperio įvaizdis pirmiausia yra posture. Neteigiu visiškai apie visus, bet didžioji dalis greičiausiai „pakaitina kojas vonelėje ir būna apkamšomi prieš miegą“, kai turi slogą, bet tik ne scenoje, ne savo repo dainoje. Tokios žanro taisyklės, ne visų būtina laikytis.
