Flying Lotus | „Yasuke“
Amerikiečių prodiuseris, muzikantas, didžėjus, reperis ir net filmų kūrėjas Flying Lotus sukūrė garso takelį „Netflix“ anime serialui „Yasuke“ (2021, rež. Lesean Thomas). Šis darbas atsidūrė albume tokiu pačiu pavadinimu. Flying Lotus, žurnalo „The Rolling Stones“ pavadintas „žanrų šokliu“, savo muzikoje išradingai miksuoja įvairius ir ne visai artimus žanrus. Pavyzdžiui, kūrėjo albume „Los Angeles“ (2008) girdimi hiphopo, soulo, džiazo, techno žanrų atgarsiai, su jais derinami netikėti instrumentų pasirinkimai (pvz., arfos semplai).
Flying Lotus yra išleidęs šešis studijinius albumus: „1983“ (2006), „Los Angeles“ (2008), „Cosmogramma“ (2010), „Until the Quiet Comes“ (2012), „You're Dead!“ (2014) ir „Flamagra“ (2019). Visiems jiems daugiau ar mažiau būdingas minėtas žanrų / stilių maišymas ir derinimas. Ne išimtis ir „Yasuke“.
Nors albume vyrauja hiphopo beat‘ai, girdimi daugelyje kūrinių (iš viso albumą sudaro 26 numeriai), vietomis skamba ir gausūs trap‘o (pvz., „Mind Flight“), džiazo (pvz., „Crust“), triphopo („Between Memories“) elementai. Be to, pati šios muzikos prigimtis – garso takelis anime serialui – neišvengiamai įbėrė rytietiškų prieskonių.
Tituliniame kūrinyje „War at the Door“, taip pat „Your Armour“ ir kitur girdimas japoniškų taiko būgnų skambesys, tradiciniai instrumentai skamba ir kitose garso takelio dalyse (pvz., „Hiding in the Shadows“, „Taiko Time // Sacrifice“). Albumui „Yasuke“ taip pat nesvetima lo-fi estetika – pavyzdžiui, kūrinyje „Survivors“. Be to, Flying Lotus gausiai naudoja sintezatorius, kuriuos ir derina su minėtų įvairių stilių įtakomis.
Serialo „Yasuke“ nežiūrėjau, apskritai anime kol kas nebandžiau, tačiau jei šio žanro garso takeliai būtų tokie kaip Flying Lotus, tai būtų nemenka paskata. Juk geras garso takelis gali filmą ar serialą pakelti į dar didesnes patirčių aukštumas (mano mėgstamiausias pavyzdys – Davido Lyncho „Tvin Pyksas“), o prastą produkciją paversti bent jau pakenčiama. Juk bus bent vienas mėgavimosi vertas elementas. Tačiau „Yasuke“ puikiai tinka tiesiog klausymuisi (kaip pati ir patyriau): skambesio kokybė, stilių miksas ir dinamika suteikia ausims džiaugsmo, o bendra chill atmosfera tampa visai šaunia palyda jaukiam savaitgaliui ar net darbui (žinoma, jei muzika darbo metu jūsų neblaško).
Burial, Breakdown | „Shock Power of Love“, EP
Du muzikos kūrėjai ir prodiuseriai iš Londono – Burial ir Blackdown – išleido bendrą EP „Shock Power of Love“. Abiejų kūrėjų muzika pasižymi tamsiu koloritu ir dubstep ritmais, ko netrūksta ir naujajame EP. Portalo AllMusic.com apibūdinamas kaip vienas įtakingiausių ir paslaptingiausių XXI amžiaus pradžios elektroninės muzikos atlikėjų, Burial ypač žinomas dubstep‘o gerbėjams. Prieš keliolika metų jis išleido debiutinį albumą „Burial“ (2006), kuris laikomas embleminiu šio amžiaus pradžios dubstep‘o ženklu. Burial kolega Blackdown toli gražu nėra taip stipriai prasimušęs ir, bandant apie jį ieškoti informacijos, pavyko sužinoti tik tiek, kad Blackdown yra dubstep‘o kūrėjas ir muzikos prodiuseris.
Garage, jungle, hardcore įkvėpta Burial muzika yra gausi laužytų energingų ritmų, tamsių tembrų, neretai – ir skaitmeniškai apdorotų vokalų, nemenkai prisidedančių prie specifinės nuotaikos. Tačiau jau kurį laiką jo kūryboje netrūksta ir subtilaus, ambientinio ar net lyriško (pvz., singlas „Come Down To Us“, 2013) skambesio, o kolaboracijoje su elektroninės muzikos kūrėju Four Tet ir „Radiohead“ lyderiu Thomu Yorke (EP „Her Revolution / His Rope“) skamba triphopas. Apskritai Burial muzika yra emociškai įkrauta, kurianti ypatingą atmosferą ir unikalų garsovaizdį.
Bendras dubstep‘o ikonos ir no name‘o EP „Shock Power of Love“ talpina keturis kūrinius. Du iš jų yra Burial, du – Blackdown (tarp kurių vienas remiksas). Albumą pradeda Blackdown „This Journey VIP“, tamsiausias įrašo kūrinys. Laužytas beat‘as, sintezatoriai ir modifikuotas šūkčiojantis vokalas susijungia į energingą ir gana agresyvią visumą. Po šio kūrinio skambantis Burial „Dark Gethsemane“ – nepaisant to, kad pavadinime yra žodis „dark“ (liet. „tamsus“) – jau nuo pat pradžios įlieja daugiau šviesos. Ir tai yra įdomiausia šio EP dalis.
Kūrinys padalytas pusiau: pirmąsias penkias minutes lydi energingas ritmas ir merginos dainuojami, nuolat kartojami žodžiai „Dark Gethsemane“, atmosfera turi šviesa prasklaidytų tamsių atspalvių. O antroji dalis prasideda tarsi bažnyčios giesmės akordais ir veda į šviesų, kone euforišką skambesį. Aliuzija į „bažnytinius“ garsus, panašu, nėra atsitiktinumas: kūrinio pavadinimas „Dark Gethsemane“ yra nuoroda į Biblijoje minimą Getsemanės sodą, vieną iš svarbiausių Kristaus kančios vietų. O antroje kūrinio dalyje nuolat ryžtingai kartojama frazė „we must shock this nation with the power of love“ (liet. „turime sukrėsti šią tautą su meilės galia“) yra Williamo J. Barberio II, amerikiečių protestantų aktyvisto, citata. Šioje vietoje muzika įgauna ir euforinio transo atspalvį – taip šviesiai, viltingai ir džiugiai ji skamba. Nors Burial siejamas su tamsiais garsovaizdžiais, „Dark Gethsemane“ yra nebanali taikos, meilės ir šviesos žinutė. Beje, ir kitas šiame EP skambantis Burial kūrinys „Space Cadet“ yra gana šviesaus kolorito, su transui būdingais ritmais, „angeliškais“ vokalais ir „žėrinčiais“ tembrais.
Nors Burial originalumu ir meistriškumu gerokai pirmauja prieš Blackdown, „Shock Power of Love“ pasirodymas pastarajam kūrėjui neabejotinai turėtų išeiti į naudą. Jo muzika tikrai nebloga ir bet kuriuo atveju verta išklausyti visus keturis EP kūrinius – ypač mėgstantiems į muziką įsiklausyti ir pasiilgusiems kompleksiškų emocijų pripildyto originalaus garsovaizdžio.
Andy Stott | „Never the Right Time“
Andy Stottas – dar vienas anglų kūrėjas, įsikūręs Mančesteryje. Jo muzika siejama su dub ir techno skambesiu, tačiau muzikantas ir prodiuseris savo kūriniuose įaudžia įvairių stilių įtakų ir nevengia eksperimentuoti. Per kelioliką metų jo kūryba nuolat kinta, veikiama įvairių žanrų – jau minėto techno, industrinės muzikos, grime (iš garage ir jungle kilusio žanro, kuriam būdingi sinkopuoti, laužyti ritmai, agresyvokas skambesys) įtakų. Taip pat menininkas kurį laiką aktyviai naudojo lauko įrašus (field recordings).
Prieš pusantrų metų teko džiaugsmas gyvai išgirsti Andy Stotto pasirodymą Vilniuje. Iki dabar ryškiai atsimenu, kokia paveiki buvo jo sukurta garsinė atmosfera – savitas „garso kosmosas“, įvairiausių detalių kupina daugiasluoksnė galaktika. Ji netilpo į jokius žanro rėmus ir ekspresyviai atskleidė skaitmeninio garso galimybes. Nesistebėtina, kad nuo tada dar stipriau laukiu jo naujų įrašų.
„Never the Right Time“ – naujausias Andy Stotto albumas, pasirodęs po pusantrų metų pertraukos. Tai jau septintasis kūrėjo albumas nuo 2006 m., kai buvo išleistas debiutinis įrašas „Merciless“. Nuo tol kas dvejus–ketverius metus A.Stottas gerbėjus pradžiugina nauju albumu.
Pirmiausia „Never the Right Time“ džiugina itin aukštos kokybės skambesiu, skoningumu ir subtilumu. Kūriniuose (kai kuriuos jų sąlyginai galima vadinti dainomis – penkiuose iš devynių albumo kūrinių skamba Alison Skidmore, buvusios kūrėjo fortepijono mokytojos, vokalas) jaučiama garso dizaino meistrystė ir savitumas. Kaip kadaise pasakojo Andy Stottas, „aš atsisakiau semplų. Tiesiog bandžiau viską kurti pats – bandžiau ir konstravau kiekvieną garsą.“
Didžiajai daliai kūrinių būdingas „gilus“, erdvus skambesys, kurį ypač paveiku patirti erdvėje su kokybiška garso aparatūra – arba su geromis ausinėmis. Dalis „Never the Right Time“ kūrinių yra beritmiai, drone stiliaus („Away Not Gone“, „When It Hits“, „Dove Stone“), daliai būdingi laužyti ritmai („Never the Right Time“, „Repetitive Strain“, „The Beginning“, „Answers“). Tačiau jų nepavadinsi energingais (išskyrus „Repetitive Strain“): visą albumą vienija užčiuopiama mąsli, neskubri atmosfera. Ją dar labiau sustiprina Alison Skidmore vokalas, kūrėjo apdorotas ir apvilktas „sklendžiančia“ ir švelniai aidinčia garso skraiste.
Kaip ir anksčiau apžvelgtas Burial ir Breakdown EP, šis albumas taip pat skirtas mėgstantiems įsiklausyti ir ypač vertinantiems originalias, bet subtilias garso patirtis. Įdomaus klausymo!
