Nacionalinės premijos laureatė Z.Bružaitė: apie muzikos tvarumą ir atvirumą skirtingiems žanrams

Paklausta, ar savo kūrybiniame kelyje lig šiol didžiausiu pasiekimu laiko Nacionalinę premiją, kompozitorė teigia: „Negali nuneigti nacionalinio apdovanojimo reikšmės. Jaučiu, kad tai yra labai prasmingas įvertinimas, atida, dėmesys pačiam kūrėjui ir jo darbams.

Bet manyčiau, kad yra labai svarbus ir kitas momentas – kiek gebi kurti ir tuos darbus skleisti plačiai, aktualiai ir tvariai. Man sudėtinga būtų kalbėti apie tvarumą – turbūt muzika turi nugyventi 50-100 metų, kad tai žinotum, bet turbūt kiekvienas kūrėjas, kuris išreiškia tai, kas jam rūpi, galvoja apie tam tikrą palikimą, kurį jis telkia savo tautai, savo žmonėms, savo istorijai. Net ir nesant apdovanojimui, kai žmogus tokią prasmę ir atsakomybę už savo darbus jaučia, ir jeigu tai jaučia aplinka, jei tie darbai neša džiaugsmą ir yra aktualūs, tai irgi yra labai didelis darbo įvertinimas.“

Premija kompozitorei buvo skirta „už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą“. Kiek universalumas ir emocinis atvirumas iš tiesų yra svarbios kategorijos jos kūryboje?

Z.Bružaitė sako: „Vadovausiuosi ne savo, o kitų mintimis – iš šono įžvalgos kartais gal net būna tiesesnės, objektyvesnės, nes pats dažnai, kai įkiši galvą į savo idėją, užsimerki ir, ja tikėdamas, eini ir darai.

Jau nebe pirmą kartą man tenka girdėti apie mano muzikos demokratinius principus – jos atvirumą daugelio stilių, žanrų atžvilgiu, jos komunikacinį atvirumą tiek su akademinės muzikos, tiek su džiazo, tiek su vaikiškos muzikos, tiek su modernios muzikos scenomis, gebėjimą talpinti įvairių laikmečių atspindžius, reflektuoti liaudies muziką. Neprisimenu, kas yra pasakęs, kad visi šie skirtingi aspektai tarsi suteka į vieną ir tampa mano muzikos kalba“, – kalbėjo Z.Bružaitė.

Kęstučio Pleitos/LMIC nuotr./Kompozitorė Zita Bružaitė

Pasak autorės, nors jos kūryboje yra kūrinių, skirtų specifinei auditorijai, dažniausiai kiekvienas kūrinys turi daugiau nei vieną adresatą.

Kompozitorė pasakoja, jog šiuo metu ant jos darbo stalo yra naujas didelis darbas – opera vaikams „Guliverio kelionės“, kuri turėtų pasirodyti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

„Jeigu duos Dievas ir plunksną lydės sėkmė, tai 2020 m. galėsiu pakviesti jau į trečią premjerą šiame teatre. Pirmoji premjera, praėjusi tikrai sėkmingai, buvo „Grybų karas ir taika“ – jei nesuklysiu, jau eina 15-as sezonas, ji tapo savotiška klasika. Antroji opera buvo „Voro vestuvės“. Abi operos – pagal Justiną Marcinkevičių. Dabar operos libretą parašė Daiva Čepauskaitė, Aidas Giniotis ketina ją režisuoti“, – pasakojo kompozitorė.

2019-aisiais daug Nacionalinių kultūros ir meno premijų skirta moterims, susijusioms su muzikos scena – apdovanojimą taip pat pelnė operos solistė Asmik Grigorian, operos-performanso „Saulė ir jūra“ autorės Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė.

„Tai džiugina, bet, kita vertus, aš suprantu, kad metai metams nelygūs. Vieni metai svyra į vienokias žanrines stilistikas, kiti į kitokias meno sričių gildijas, kartais daugiau jaunesnių, kartais vyresnių, vyrų arba moterų. Šiais metais atsitiko taip, kad dominuoja moterų kūrėjų pavardės. Džiugina, kad tas kūrybinis balsas, kuris neša kažkokias užkoduotas ar labai atviras savo prasmes, socialinius kontekstus, tam tikrą dabarties žemėlapį, yra pastebėtas, perskaitytas per tokią moterišką prizmę“, – sakė Z.Bružaitė.

Lietuvių kompozitorė Zita Bružaitė (g. 1966) baigė Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1998 m. kompozitorė kartu su smuikininke Ilona Klusaite įkūrė kintančios sudėties kamerinį ansamblį „Collegium“, populiarinantį XX a. muziką.

Z.Bružaitės kūryboje vyrauja kamerinė ir chorinė muzika, tačiau kompozitorė nevengia ir kitų sričių: elektroninės muzikos, muzikos vaikams, teatro, performanso.

2004 m. ir 2013 m. Z.Bružaitė tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamo geriausių metų kūrinių konkurso laureate, 2003 m. buvo apdovanota „Muzikos rudens“ festivalyje bei pripažinta įsimintiniausia festivalio „Iš arti“ kūrėja.