Ne visos čia minimos muzikos kūrėjos yra naujokės scenoje. Bet visos pastaraisiais metais pradėjo naują kūrybinį etapą, pasirodė naujame amplua, išleido debiutinį albumą. Visi šie vardai kol kas girdėti siauram ratui žmonių ir sunku pasakyti, kurie taps ryškesni, garsesni, o kurie liks trumpalaikiais bandymais. Šiaip ar taip, visos šios muzikantės – ne tik talentingos kūrėjos, bet ir įkvepiantys pasitikėjimo savimi, įvairiapusiškumo, natūralumo scenoje pavyzdžiai.
Vienu maloniausių šių metų atradimų man tapo Ükku. 20-metė Danielė Gavėnaitė kuria nostalgišką, sapnišką synth pop. Kaip pati rašo, ją „įkvepia fantastinių filmų ir kompiuterinių žaidimų garso takeliai, japonų meditacinė muzika bei 80s postpankas“. Danielė radijo laidoje taip pat yra sakiusi, kad būdama vos 12 metų jau klausė eksperimentinio synth pop žvaigždžių Grimes ir „The Knife“. „Spotify“ galima rasti jos 2016 m. albumą „Outland“.
Ükku muzika iškart atpažįstama, savitos nuotaikos. Koncerte ją stebėti taip pat labai įdomu: nors iš pažiūros ji santūri, tyli mergaitė, bet scenoje jaučiasi laisvai, lengvai, nerūpestingai bendrauja su publika. Tokie komentarai kaip „pusę šitos dainos sugrojau labai blogai“ – gana simboliški, neįsivaizduojami vyresnių, neva neklystančių atlikėjų kontekste.
Kita nauja ir dėmesio verta figūra alternatyvios muzikos scenoje – Rūta Mur daugiausia dėmesio sulaukė po to, kai jai netikėtai buvo pasiūlyta apšildyti švedų popmuzikos žvaigždę Lykke Li. Didelėje „Compensos“ scenoje Rūta jautėsi lyg namie, nepaisant to, kad pasislėpti galėjo tik už sintezatoriaus ir mikrofono. 26-erių Rūta Murinaitė prisistato kaip atlikėja, „kurios būtų norėję klausytis tavo tėvai, bet klausaisi tu“. Jos išskirtinis balsas, sąmoningai kuriamas kičinis melodramatiškumas primena 9 dešimtmečio „naujuosius romantikus“ („Eurythmics“, „Bronski Beat“). Net ir pačias dainas nesunku palaikyti to laikotarpio kūrinių koveriais – tačiau jos visos yra originali Rūtos kūryba.
Šiemetinėje „Eurovizijos“ atrankoje daugeliui įsiminė bene vienintelė alternatyvesnę, autorinę dainą atlikusi Godo. Kai kas Godą Sasnauskaitę galbūt atsiminė iš „Lietuvos balso“. Man ji buvo žinoma iš klube „Tamsta“ rengiamo jaunų grupių konkurso „Garažas“, kur prieš 4 metus jos ir Jokūbo Tulabos duetas laimėjo pirmąją vietą. Tuo metu jiedu vadinosi „Leaded by Two“ ir netrukus pradingo iš akiračio. Tačiau šiemet 22-ejų Goda su elektroninės muzikos kūrėju Jokūbu sugrįžo jau kaip „Tillae“ ir pristatė melancholiškiems vakarams skirtą sentimental pop albumą „Late Night Grocery Shopping“. Kaip ir kitos minėtos atlikėjos, Goda scenoje pasižymi ne tik vokaline, bet ir fizine laisve – natūraliai, improvizuotai šoka, tiesmukai bendrauja su publika, nustebina geru humoro jausmu.
Kai kuriais atžvilgiais Godai artima muzikos kūrėja migloko daug kam buvo žinoma dar iš 2009-ųjų, kai buvo trumpam iškilusi su nauja alternatyvios muzikos banga (tuo metu pasirodė Alina Orlova, Markas Palubenka). Po ilgokos pertraukos sugrįžusi iš užsienio pernai ji pristatė eklektišką, popmuzikos / džiazo / elektronikos albumą „Sacred Tears“. Miglės Vilčiauskaitės kūryboje maišosi gausybė skirtingų idėjų. Jos dažnai nevirsta užbaigtais kūriniais, lieka bandymais, eksperimentais.
Migloko muzikai, kaip visų anksčiau minėtųjų, taip pat būdinga nostalgija, retro stilistika – savo postmoderniam koliažui idėjų ji semiasi iš įvairiausių stilių ir laikotarpių. Scenoje ji pasirodo su magnetofonu, kuriame, įpusėjus koncertui, reikia pakeisti kasetės pusę. Pagal savo pačios įsirašytą fonogramą jis nenuspėjamai improvizuoja, šoka taip, lyg niekas nematytų, dainuoja gulėdama ant scenos ir taip pat ardo bet kokias ribas tarp publikos ir atlikėjo – vaikšto tarp klausytojų, tiesiai į juos kreipiasi, rūpinasi jų susodinimu, ironiškai komentuoja savo pasirodymą.
Eksperimentinis požiūris į kūrybą, kai svarbiau procesas, o ne baigtinis rezultatas, būdingas ir patyrusiai, daug sceninių amplua turinčiai muzikantei Elenai Neniškytei. Daugeliui ji žinoma iš regio grupės „Ministry of Echology“, kai kam – iš solo projektų Umiko ir Kotori. Pastarąjį Elena taip ir pristato: „Čia ir dabar atsiradęs kūrinys, judesys ir transformacija. Tai nesibaigiantis bosinės gitaros, ritmo mašinos ir vokalo kuriamas procesas, todėl kiekvienas Kotori pasirodymas yra labai drąsus, gyvas ir nepažabotas nuotykis, kuris kas kartą kitoks.“
Dar vienas Elenos nuotykis – su Giedre Nalivaikaite ir Dominyka Kriščiūnaite suburta trash/surf grupė „shishi“. Blizgi trash estetika būdinga ir grupės muzikai, ir vizualinei pusei (sceninei aprangai, klipams, plakatams). Nors visos trys turėjo patirties scenoje, grupėje prisiėmė naujus vaidmenis, drauge mokėsi groti naujais instrumentais ir gana greitai užlipo į sceną. Interviu tinklalapiui „Ore“ kūrybą merginos palygino su žaidimu smėlio dėžėje. Ir vienbalsiai džiaugėsi pačiu buvimo merginų grupėje faktu: „Aš tiek laiko pradirbau vyriškoj muzikantų kompanijoj, kad tiesiog pasiilgau paprastumo. Vaikinai yra ganėtinai kritiški ir mėgstantys parodyti, kas yra kokybė, kaip turėtų būt. Pavyzdžiui, kai pradedi groti instrumentu vaikinų kolektyve, jautiesi nemokša, o su merginom viskas taip easy, nekompleksuoji tiek“, – pasakojo Elena.
Bene daugiausiai dėmesio alternatyvioje scenoje šiuo metu susilaukia merginų pankroko trijulė „Crucial Features“. Pernai išleidusi debiutinę dainą „Miršta sovietynas“ grupė sukėlė šiokį tokį šurmulį internetinėje erdvėje. Šiemet pasirodęs Medos Kaunaitės, Kotrynos Verbylaitės ir Dorotėjos Sirvydytės albumas „Kaprizai“ nustebino ne tik kokybišku skambesiu, bet ir sąmojingais bei sąmoningais lietuviškais tekstais. „Crucial Features“ tęsia 10 dešimtmečio feministinio judėjimo „Riot grrrl“ idėjas – tarp savo interesų mini LGBT teises, gyvūnų teises, socialinę politiką. Nors grupės muzika išbaigta, atitinkanti žanro reikalavimus (ironija, agresyvumas, lakoniškumas), jų atributikoje, albumo vizualikoje taip pat galima matyti koliažo, trasho elementų.
Vien merginų grupės – retas atvejis. Ne ką dažnesnis ir toks, kai mergina yra grupės lyderė, pagrindinė muzikos autorė, diriguojanti vaikinams. Du įdomesni tokio grupės tipo pavyzdžiai – roko grupė „Silverpieces“ su Agne Kirsliene priešakyje ir intelektualaus džiazinio roko projektas „In Albedo“, kurio pagrindinė kompozitorė, vokalistė, klavišininkė yra Ieva Baranauskaitė. Pastarieji susibūrė dar 2011 m., bet daugiau koncertuodavo užsienyje. Šiemet išleido ambicingą konceptualų albumą „Melquiados“, pristatytą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ su teatro aktoriais.
Žinoma, merginų scenoje galima rasti ir daugiau, tačiau jau vien šis sąrašas gana iškalbingas. Keli pagrindiniai motyvai būdingi visoms ar daliai čia išvardytų kūrėjų: muzikoje – retro, nostalgijos pojūtis; kūrybiniame procese – žaidybiškumas, neužbaigtumas, nerūpestingumas; vizualikoje – koliažo, kičo, netvarkos elementai; scenoje – pasitikėjimas savimi, tiesmukas, natūralus bendravimas su klausytoju, scenos kaip ribos nepaisymas.
Atskira tema būtų skirtingi šių atlikėjų moteriškumo tipai. Kadangi merginų scenoje vis dar turime nedaug, kiekvienas atvejis atrodo kaip feministinis pareiškimas. Vis dėlto raginčiau taip į šias kūrėjas nežiūrėti – verčiau klausytis jų kaip muzikančių, o ne kaip moterų.
