Dažno atmintyje skamba tokie kūrybos perlai kaip „Eilinė diena rojuj“, „Pasaka“, „Šalia“, „Mėlyna saulė“, „Sena nauja pasaka“... Tai dainos, kruopščiai brandintos bei atsiradusios diriguojant talentingiems, išskirtiniams, vieniems žymiausių Lietuvos kompozitorių – Andriui Borisevičiui ir Audriui Balsevičiui. Nūdienoje, regis, tapę įprasta kūrinį gretinti su atlikėju, jo kūrėją paliekant nuošalyje, tad apie kūrybinius labirintus, neįprastas situacijas, kuriose gimė dainos, kūrėjo lemtį ir daugiau temų išskirtiniame interviu su kompozitoriais.
– Beveik visą populiariosios muzikos repertuarą, kurį prieš šešerius ir daugiau metų atliko Neda, sukūrėte jūs, tad smalsu, kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzikante? Kaip pradėjote dirbti drauge?
Audrius Balsevičius: Kažkada mane su Neda, galima sakyti, supažindino bičiulis kompozitorius Giedrius Puskunigis. Tuomet turėjome įrašyti dainą, kurią atlikti privalėjo moteris ir kuri turėjo skambėti angliškai. Giedrius priminė, kad Neda dainuoja džiazą, įvairias improvizacijas. Mes jos nepažinojome. Susižvejojome telefoną ir jai paskambinome. Taip pradėjau su ja dirbti. Su Andriumi esame pažįstami nuo vaikystės, tačiau dirbti drauge pradėjome lygiai taip pat netikėtai. Dirbome su įvairiais atlikėjais ir, kartą susitikę nutarėme, kad reikia padaryti ką nors bendro. Pagalvojome apie duetą, pagalvojome apie duetą su Neda ir taip gimė pirmoji daina „Stars“.
Andrius Borisevičius: Po vienos dainos atsirado ir albumas. Taip 2001-aisiais dienos šviesą išvydo albumas „Atvirukas“, o tada tęsėsi tolesni darbai. O aš, kaip jau aišku, su Neda susipažinau Audriaus dėka.
– Esate kompozitoriai, kurių vardus ir darbus lydi patys gražiausi epitetai, todėl greičiausiai pasirenkate, su kuo norite dirbti, o su kuo ne. Kuo Neda kaip atlikėja patraukė jūsų dėmesį? Juk bendradarbiavimas truko daug metų...
Andrius Borisevičius: Man atrodo, kad mes labai gerai mokame rašyti dainas Nedai (šypsosi). Tikriausiai, sutapo mano, Audriaus ir Nedos biolaukai, todėl mums sekėsi drauge kurti būtent populiariosios muzikos stilistikoje ir sukūrėme šį tą savito. Niekas nepaneigs, jog Nedos populiariosios muzikos programa turi savitą braižą. Ji labai talentinga, aukšto lygio muzikantė, todėl darbas su ja visada buvo labai įdomus ir išskirtinis.
Audrius Balsevičius: Manau, labai svarbu ir tai, kad Neda visada suprato, ko mes iš jos tikėjomės ir norėjome. Niekada nebūna taip, kad parašai tekstą, muziką, duodi kam nors dainuoti ir viskas, baigta. Svarbu, kad atlikėjui tas kūrinys tiktų ir mums sekėsi kurti dainas, kurios derėjo Nedai. Svarbu ir tai, kad dainuojant Nedai, visada yra dramaturgija. Natas gali padainuoti bet kuris, mokantis muzikinį raštą, tačiau padaryti dramaturgiją gali ne kiekvienas, o Neda viską atlikdavo pati ir jai klausimų nekildavo.
– Vadinasi, anuomet didesnių sunkumų, kūrybinių labirintų ar aklaviečių nebūta?
Audrius Balsevičius: Žinoma, būta visko, tačiau jei ką ir keisdavome, ne dėl neaiškių įnorių. Nors mes ir buvome susidirbę, normalu, jog atsirasdavo pataisymų: kažkur per aukšta nata ar per sunku ištarti tekstą... Visada parodydavau Andriui, ką sukurdavau, o jis man, visada klausydavome Nedos pastabų ir tik tuomet kažkas gimdavo. Normalus darbas, bet kančių tikrai nebuvo.
Andrius Borisevičius: Vienas po kito buvo išleisti trys albumai. Galbūt galima sakyti, kad mums pasisekė, nes savo sukurtose dainose beveik nieko nereikėjo keisti. Kūrybinis darbas vyko labai sparčiai. Galbūt mes pataikėme ant savo kūrybinės bangos ir ji nuplaukė greitai ir smagiai.
– Kad jau prakalbome apie dainų atsiradimą, tai papasakokite, nuo ko prasideda Jūsų dainos užgimimas? Pirma gimsta žodžiai ar muzika? Kuriate žmogui, įvykiui, paveiktas emocijos?
Audrius Balsevičius: Mano dainos gimsta įvairiai. Aš negaliu sukurti vien melodijos ir ją palikti sau, greta visada yra ir žodžiai. Kartais užrašuose, galvoje tėra ketureilis, iš kurio kažkada gimsta visa daina. Vieno standarto nėra, o kartais būdavo taip, kad daina gimdavo ir per valandą ar dvi, tiesiog susėdus drauge ir pradėjus muzikuoti.
Andrius Borisevičius: Tiesa, kartais būdavo taip, kad vienas ateidavo turėdamas posmelį, kitas sukurdavo priedainį. Taigi, dainos gimsta įvairiai. Asmeniškai man kurti sekasi geriausiai tada, kai yra sukurtas tekstas. Nesu tekstų kūrėjas ir rašau tik iš labai didelės bėdos (juokiasi). Dažniausiai pradžioje gimsta muzika, tuomet darbas būna geresnis.
– Dirbdami su Neda išleidote ne vieną sėkmės susilaukusį albumą: „Atvirukas” (2001), „Eilinė diena rojuje” (2002), „Akimirkos” (2003) ir „Sena nauja pasaka” (2006). Iš kur sėmėtės tiek idėjų, įkvėpimo? Ar galima sakyti, kad tai buvo Jūsų kūrybos apogėjus? Juk albumai leisti kone kasmet.
Andrius Borisevičius: Jei galima, atsakysiu už abu. Mes tuomet dar neturėjome vaikų, nebuvome pasinėrę į šeimyninius rūpesčius. Mano kūrybos tempai sulėtėjo ir viskas apsivertė gimus sūnui.
Audrius Balsevičius: Manau, sakai tiesą. Juk anksčiau, kai paklausdavau, kur susitinkame, atsakymas būdavo vienas: „Studijoje!“. Susitikdavome ir naktį, ir sėdėdavome per naktis. Atsiradus šeimoms susitikimai tapo kur kas retesni, susikaupė neįrašytų dainų.
– Ar drįstumėte pasakyti, kad per savo gyvenimą jau teko sukurti tą vieną vienintelę dainą, kurią drįstumėte vadinti savo geriausiu, ar net gyvenimo kūriniu?
Audrius Balsevičius: Aš visada sakiau: „Kai aš išmoksiu tobulai dainuoti, nebeisiu į repeticijas, o kai pajausiu, kad sukūriau pačią geriausią dainą, nebesėsiu prie pianino.“ Pagalvojus apie Nedai kurtas dainas, man galvoje iškyla kelios „pačios pačiausios“ . Negaliu išskirti vienos. Man „juodai“ patinka „Atvirukas“. „Eilinė diena rojuj“ labai gerai įrašyta, jos klausau iki šiol.
Andrius Borisevičius: Man dažnai užduoda šį klausimą. Kalbant būtent apie repertuarą, sukurtą Nedai, išskirčiau kelias dainas. Manau, kad ir man, ir Audriui bene brangiausia daina yra „Pasaka“. Atmintyje taip pat labai įstrigęs kūrinys „Šalia“, sukurtas per pusvalandį. Ši daina buvo skirta reklamai. Atvykome į mano tėvų sodybą ir sukūrėme dainą, tikrai tikusią ne tik reklamai, nes jos žodžiai nepaviršutiniški. Apskritai, šioje vietoje gimė daug gerų dainų. Atrodo, viskas buvo taip neseniai, o štai, nuo pirmųjų dainų jau prabėgo 15 metų. Sukurta buvo daug, tad nelengva išskirti, kas gi yra brangiausia.
– Kartais dainos ilgai brandinamos, o kartais gimsta netikėčiausiose situacijose... Galbūt prisimenate, jog kuri nors daina Nedai buvo sukurta staiga, labai netikėtai arba kurio nors kūrinio, albumo gimimas įsirėžė giliai atmintyje?
Andrius Borisevičius: Man pats smagiausias buvo pirmo albumo kūrimas, kai buvome dar „žali“, kai visi susitikdavome studijoje ir kurdavome. Visur virė gyvenimas, atšvęsdavome naujų dainų pasirodymą. Antrą albumą rašėme romantiškai: sviro obelys, pro langą švietė mėnulis (juokiasi). O trečią jau kepėme. Man asmeniškai labai įdomi yra daina, kuri vadinasi „Jeigu tu gali“. Tuomet skaičiau Kafkos noveles, kurių viena vadinosi „Bėgantys pro šalį“. Ji mane įkvėpė. Grįžęs po atostogų iš Turkijos norėjau dainos su turkiškais motyvais, tuomet parašiau dainą „Nieko amžino nėra“. Taip pat rašėme ir progines dainas: mūsų paprašydavo sukurti dainą kokiam nors įvykiui, o paskui ją įtraukdavome į albumą. Taip nutiko su dainomis „Šalia“ bei „Dangus“, kurių prašė vienas žurnalas ir prekybos centras.
Audrius Balsevičius: O dar kiek dainų liko neįrašyta... Na, o kas liečia įdomų dainų gimimą, stomatologo kėdėje, šokdamas parašiutu, dūžtant automobiliui nieko nesukūriau, tad nebuvo ir įdomių kūrybos situacijų (juokiasi).
– Daugelis iki šių dienų mintinai moka ir yra pasiilgę Nedos populiariosios muzikos programos. Kokia Jūsų dainų sėkmės formulė? Kaip priėmėt, vertinote Nedos sprendimą kiek nusigręžti nuo populiariosios muzikos ir pasinerti į džiazą, naujus ieškojimus?
Audrius Balsevičius: Neda visada tartum stengėsi pabrėžti, kad popsas yra kažkas pabodusio, galbūt banalaus, tačiau mes neklausėme, kokią vietą šiame kontekste užimame mes, tiesiog visi drauge dirbome toliau (juokiasi). Neda viską atliko gerai ir buvome patenkinti tiek mes, tiek ji (juokiasi).
Andrius Borisevičius: Džiazas yra Nedos kaulų čiulpuose ir ji negali nuo jo atitrūkti, bet tai visiškai nėra blogai! Gyvenime viskas sudaryta iš ciklų. Matyt, ir jai norėjosi savo gyvenime, muzikoje kitokių spalvų: džiazo, dainuojamosios poezijos. Galbūt mūsų rašytos dainos ir yra populiariosios, nes jos gerai žinomos, gražios, priimtinos klausytojui ir jos transliuojamos daug kur, priešingai nei džiazo programa, kuri transliuojama ne taip gausiai. Žmonėms populiariosios muzikos programa, greičiausiai, patiko, jei jie tas dainas dainuoja drauge.
Kai Neda koncerte pasirodydavo su nauja daina ar net programa, grįžusi pasakydavo, kurios dainos bus hitai, nes žmonės jas dainavo drauge nuo antrojo priedainio. Pirmasis koncertas būdavo indikatorius, rodydavęs, kuriuos kūrinius publika sutinka šilčiausiai. Tik parašę dainą sužinodavome, ar ji bus populiari ir galėdavome sakyti, kad žinome hito formulę (juokiasi). Svarbiausiai, kad daina visų pirma patiktų tau pačiam, niekada neišleisdavome dainos, kuri mums nepatikdavo.
– Iš kiekvieno žmogaus, o ypač talentingo, kūrybingo, neretai ko nors išmokstama. Ar Jūs pasisėmėte idėjų, ko nors išmokote iš Nedos?
Andrius Borisevičius: Be abejo. Kai susitinki su tokio kalibro dainininke, esi priverstas labai stipriai pasitempti. Tai buvo kiek kitoks darbas nei su kitais atlikėjais, kurie dar labiau orientuoti į populiariąją muziką. Kai į studiją ateidavo Neda, jausdavau meno dvelksmą ir suprasdavau, kad bus kūryba, ieškojimai, kažkas naujo, įdomaus. Mano manymu, Neda įnešė daug muzikinių spalvų: jos labai platus balso diapazonas, jos dainų negali sudainuoti beveik niekas, todėl mes retai sutinkame, kad jos dainas atliktų kas nors kitas. Mes šias dainas parašėme Nedai ir tai jos repertuaras, nes kiti sudainuoti taip gerai tiesiog negali. Jos balse esanti šiluma, ekspresija, charizma yra nuostabios. Neda turi Dievo dovaną, yra artistė iš didžiosios raidės, todėl norėjosi pasitempti ir pačiam.
Audrius Balsevičius: Jeigu Nedai kuri nors vieta būdavo neaiški, knaisiodavo po kaulelį, kol išsiaiškindavo, kas, kaip ir kodėl yra, būtent tai žavėjo. Kiti dainuoja viską, kaip užrašyta, net jei pavyksta tik iš 13-o karto ir jiems nekyla klausimų. Jei Nedai kas nors keldavo dvejonių, ji visada klausdavo, siūlydavo, kaip ir ką galima pakeisti. Kaip ir minėjau, ji padaro dramaturgiją, suvaidina, išjaučia viską nuo pirmos natos. Mūsų darbas buvo tikrai kūrybiškas, tai ir žavėjo.
– Ne paslaptis, jog gera daina gretinama su atlikėju ir pristatant dainą radijo stotyse, renginiuose minimas ne jos autorius, o ją atliekantis dainininkas. Ar niekada nejautėte kartėlio, kad kompozitorius lieka antrame plane?
Audrius Balsevičius: Jei dabar būtų metas, kai dar norėjau būti „rockstar‘as“, gal būčiau šokęs į akis ir aiškinęsis, kodėl neminima mano pavardė. Dabar tai nėra svarbu, nes pasikeitė prioritetai. Kita vertus, man gaila žmonių, kurie pristatydami dainą nežino jos kūrėjo ir tiek. O šiaip, tikrai smagu girdėti, kai koncerte, kavinėje, po tavo sukurtos dainos plojama ar net dainuojama kartu. Taip, ją atlieka dainininkas, daina gretinama su atlikėju, tačiau gera žinoti, kad ji patinka klausytojui.
Andrius Borisevičius: Pagalvojau, kad Lietuvoje buvo tik vienintelis šou, kuris į viešumą ištraukė kompozitorius ir kūrėjus; tai LRT televizijos transliuota laida „Dainų daina“. Tada žmonės buvo šokiruoti, kad jų mėgstamas dainas sukūrė visai ne tie žmonės, kurie jas dainuoja. Asmeniškai aš esu užkulisinis žmogus ir labai gerai jaučiuosi būtent užkulisiuose, nesiveržiu ant scenos ir laikausi nuomonės, kad tegul kalba mano darbai. Aš ne iš tų, kuris puola šaukti: „Tai mano daina!”. Normalu, kad diktorius kaskart per radiją nesakys, jog dabar bus atliekama daina, kurią sukūrė vienas ar kitas kompozitorius, dainininkas turi būti pirmame plane. Tačiau kompozitorių kultūra Lietuvoje smarkiai nustumta į šalį.
– Esate populiariosios muzikos žinovai ir profesionalai, tad smalsu sužinoti, ką manote apie populiariąją muziką dabar ir prieš dešimtmetį. Ar matote ženklių skirtumų?
Audrius Balsevičius: Mokyklos laikais buvo elektronika, pop rokas, metalas ir tai buvo ne muzikinis, o gyvenimo stilius. Jeigu grojo gitaros, nebuvo jokios elektronikos, jei elektronika, jokių gitarų. Tai apėmė ir muzikos klausymą, ir aprangos stilių, o dabar viskas susimaišę. Tokia atskirtis būdinga ir anuometinei bei šiuolaikinei populiariajai muzikai. Man patinka šiuolaikinė populiarioji muzika, kad ir „OneRepublic“, tačiau dabar viskas susimaišę: groja gitaros – gerai, groja triūba – gerai, yra pianinas – irgi gerai. Pasirodo, priemonės, išreiškiančios skirtingus stilius gali derėti. Anksčiau to nebuvo.
Andrius Borisevičius: Dabar muzikoje svarbiausia rasti garselį, kuris išsiskirtų iš visos masės. Įsijungus bet kurią dabartinę Amerikos ar Europos radijo stotį visos dainos yra vienodos. Bet kas atranda cinkelį, išsiskiria iš tos masės, yra populiarus. Tuomet visi orientuojasi į jį. Paradoksalu, bet anksčiau nebuvo tokios muzikos gausos, tačiau muzika, atrodo, skambėjo įvairesnė.
