Mano paties durys į Vilniaus džiazą prasivėrė prieš aštuonerius metus 2016 metais. Tai sutapo su apsisprendimu leistis į platesnius muzikinius ieškojimus, įskaitant džiazo ir improvizacinės muzikos žemes. Tąsyk sėdint kažkur palubėje, ankštose, dabar jau Senojo Vilniaus teatro kėdėse teko stebėti „The Thing“ – nepabijokime to žodžio kultinį Matso Gustafssono, Ingebrigto Håkerio Flateno ir Paalo Nilsseno-Love‘o trio. Standartinės sudėties − saksofonas, kontrabosas ir būgnai – trio nustebino gebėjimu tarsi be pastangų, tarsi iš nieko sukurti fantastiškai energingą pasirodymą.
Nustebimas lydėdavo kiekvienais metais užsukus į „Vilnius Jazz“, nepaisant to, jog esu pakankamai išlepęs muzikinis klajoklis, nuolat su dideliu džiaugsmu mėgstantis nudreifuoti į keisčiausių garsų karalystes ir sakyti, jog esu girdėjęs tikrai daug.
Bet nuostabą, kurią kaip filosofijos šaltinį yra apmąstęs gerbiamasis Platonas, ačiūdie, vis dar galiu patirti. Antai paskelbtus 37-ojo „Vilniaus Jazz“ programa akimis bėgau per vardus ir staiga stabtelėjau. „Nout“. Kas gi tai? Bendroje žanro korifėjų vardais primargintoje programoje šis vardas man sakė lygiai nieko. Kažkas naujo. Įlindau į „Bandcamp“, „Youtube“ ir nustebau. Fantastiškas kolektyvas! Šitiek uraganiškos energijos senokai negirdėjau.
„Nout“ toli gražu nėra naftalino natomis atsiduodantis scenos senbuvis, kurį per savo žioplumą būčiau praleidęs pro akis ir ausis. Tai viso labo prieš ketverius metus užgimęs trio. Ir užgimė jis gana atsitiktinai. Tiesą sakant daug gerų dalykų margajame pasaulyje nutinka tarsi atsitiktinai.
Taigi, viskas prasidėjo saulėtą 2020 m. vasaros rytą... Juokauju. Tikrai nežinau nei koks tuo metu laikas, o juolab oras, buvo. Iš išlikusių šaltinių tėra tik žinomas faktas, jog 2020 m. į krūvą susibėgo tris prancūzaitės būgnininkė Blanche Lafuente, fleitininkė Delphine Joussein ir arfininkė Rafaelle Rinaudo trio. Padžemino, paimprovizavo ir išsyk buvo apkerėtos muzikos mūzos Euterpės burtų, kurie išsivedėti niekur nežada.
Ir kuo šis kolektyvas stebina? Grįžkite į ankstesnės pastraipos prieš paskutinį sakinį. Perskaitykite jį dar kartą. Būgnininkė, fleitininkė, arfininkė. Būtent čia tūno išskirtinumas. Rasti tokio sąstato kolektyvą džiazo lauke sunkiau nei senolių išminties lobynuose minimą adatą šieno kupetoje.
Be abejonės, galima prisiminti Johno Coltrane‘o žmoną, arfininkę Alice Coltrane ir jos kolektyvus, tačiau „Nout“ šiek tiek kito kalibro ginklas. Šio trio atveju nuostabą kelia ne tik nestandartinis sąstatas, bet tai ką tas sąstatas išgauna. „Nout“ atveju turime reikalą ne su kontempliatyviuoju A. Coltrane propaguotu spiritual jazz ar kita atmosferiška, kamerine muzika, bet su džiazu, kuris prifarširuotas geriausių metalo ir roko muzikos ingredientų. Išgirdus ką „Nout“ išdarinėja su laibąją fleita ar grakščiąją arfa priešaky, atrodo jog regime komišką spektaklį kurio siužetas sukasi apie tai kaip šakute ginkluotas medžiotojas bando sumedžioti elnią. Bet komiškoji dalis čia ir nutrūksta, nes „Nout“ sugeba elnią nudobti!
Koncertų afišose, pranešimuose spaudai prie „Nout“ vardo nuolatos šmėžuoja skambios frazės. Viena populiariausių − tai tarp „Nirvanos” ir Sun Ra tradicijų laviruojantis trio, kurio venomis teka triukšmingas Johno Zorno avangardinio džiazo kraujas. Nesiimsiu vertinti, kiek „Nout“ sudėtyje yra „Nirvanos“, Sun Ra ar Johno Zorno, bet drįsčiau teigti, kad daugiausiai čia pastarojo. Ypač turint omeny grindcore‘o persmelkto projekto „Naked City“ erą.
Perklausius debiutinio „Nout“ mini albumo bei koncertinio įrašo „Live Album“ galima rasti kur kas daugiau sluoksnių nei tik „Nirvana“, Sun Ra ar J.Zornas. B.Lafuente, D.Joussein ir R.Rinaudo per savo karjerą yra prisilietusios prie tokių radikaliai priešingų muzikinių polių kaip klasika ir noise, ar metalas ir elektronika, tad skirtingų sluoksnių paletė šių merginų trijulės atliekamoje muzikoje velniškai plati! Jei reiktų „Nout“ įsprausti į žanrinius rėmus − tai būtų triukšmingas metalo bei roko muzikos persmelktas džiazas su nemaža sauja hardcore‘o, ir mažesnėmis saujelėmis klasikinės beigi šiuolaikinės akademinės muzikos.
Be to, „Nout“ muzika pasižymi ypač ryškiais kontrastais. Merginos, pasitelkdamos nuosaikius fleitos ir arfos pasažus, mėgsta įvilioti klausytoją į jaukius namus, leisti įsipatoginti dailioje svetainėje, įduoti šiltos arbatos puodelį ir staiga, netikėtai, iš pasalų stipriai smogti per galvą su triukšmingu, intensyviu metalovo džiazo plaktuku!
Žinia apie „Nout“ talentą priblokšti, bene tiesiogine šio žodžio prasme, pasirodo yra pasiekusi esmingiausius melomanų ratelius, festivalius ir kritikų bendruomenes. Tai rodo faktas, kad trijulė 2023 m. pelnė Europos džiazo tinklo (EJN) ir festivalio „12 Points“ inicijuotą „Zenith“ apdovanojimą, teikiamą ryškiausiems nūdienos Europos džiazo kolektyvams ar muzikantams.
O be to, savo nagus link triukšmingojo „Nout“ tiesia Vienoje įsikūrusi ir puikiai avangardinio džiazo fanams žinoma leidybinė kampanija „Trost Records“, kuri jau spėjo išleisti anksčiau tekste minėtą trio albumą „Live Album“. Taip būgnų, fleitos ir arfos trio atsidūrė viename leidyklos kataloge greta tokių vardų kaip Peteris Brötzmannas, Matsas Gustafssonas, Paalas Nilssenas-Love‘as, Mette Rasmussen, Joe McPhee, Barry Guy ir daugelio kitų.
Galima drąsiai konstatuoti faktą, kad 37-ą kartą vykstantis festivalis „Vilnius Jazz“ vis dar geba atrasti naujų įdomybių, o ne tik stovėti paremtas ant senųjų mohikanų pasirodymų. It koks tūkstantmečius skaičiuojantis Stelmužės ąžuolas. Šioje vietoje dar norėtųsi prisiminti Vytauto Pliadžio projekto „Obšrrr“ albumą „Nustebusiam nebūti“. Kodėl? O gi todėl, kad užsukus į „Vilnius Jazz“ nustebusiam nebūti nepavyks. Nustebti teks ir vienas tų nustebimų be abejonės jus ištiks „Nout“ pavidalu!
