„Visada maniau, kad kompozitorių jubiliejai neturėtų daryti įtakos repertuarui, tačiau šio spektaklio atsiradimas, minint R.Wagnerio 200-ąsias gimimo metines, yra dėsningas. Seniai bendraujame su Andrejumi Žagaru ir jam pasiūlėme pas mus statyti „Lohengriną“. Tada paaiškėjo, kad tokį patį pasiūlymą jis buvo gavęs ir iš Bratislavos teatro – taip gimė bendras dviejų teatrų spektaklis“, – apie bendradarbiavimą su Slovakijos nacionaliniu teatru pasakojo LNOBT direktorius Gintautas Kėvišas.
Režisierius A.Žagaras išdavė seniai svajojęs pastatyti spektaklį Lietuvoje, todėl labai džiaugėsi gavęs šį pasiūlymą.
„Man labai malonu būti čia, netoli namų, su gerais, seniai pažįstamais draugais. Šiame teatre labai smagu dirbti, nes jūs turite labai gerų solistų, kurie profesionaliai pasiruošę atlikti Wagnerio muziką, – komplimentų negailėjo režisierius. – Šiam „Lohengrinui“ įkvėpimu tapo jūsų katedra ir Vilniaus istorija, tačiau mes nerodysime aiškių ženklų ar emblemų, simbolizuojančių konkrečią tautą. Svarbiausias mūsų uždavinys – sukurti ypatingą spektaklio atmosferą, kurioje galėtų išsiskleisti stebuklinga ir magiška Wagnerio muzika.“
 |
| Operos "Lohengrinas" pristatymas |
Anot jo, operos veiksmas nukeltas į 1939 metus, siekiant siužetą pateikti kaip žmogišką ir tikrą istoriją.
„1939 metai, prieškaris – atmosferiškai aiškus laikotarpis, kai ore tvyro neužtikrintumas, o žmonės pradeda tikėti stebuklingais gelbėtojais. Didinga Wagnerio muzika solistus dažnai verčia pozuoti, dirbtinai stovint ir dainuojant, tačiau mes stengiamės to išvengti. Todėl nebus aiškių gerų ar blogų personažų – viename žmoguje tilps daugybė emocinių spalvų“, – išdavė A.Žagaras.
Čia, Vilniuje, kuriasi mažas Wagnerio pasaulis, kuris, tikiuosi, prigis ne tik čia, bet ir Bratislavoje.
Ketvirtą kartą Lietuvoje statomos operos „Lohengrinas“ scenografiją kuria latvis Reinis Suhanovas.
„Rinkdamiesi spektaklio koncepciją, atidžiai studijavome Vilniaus miestą – nuo architektūrinių apraiškų iki jo istorijos. Kaip sakė režisierius, pagrindinė inspiracija vizualizacijai tapo aiškių, išgrynintų formų katedra, – pasakojo menininkas. – Sukūriau iš pažiūros tuščią, neapkrautą erdvę, kuri yra palankiausia solistams atskleisti istoriją, atsiskleisti režisieriaus koncepcijai ir pačiai Wagnerio muzikai. Čia, Vilniuje, kuriasi mažas Wagnerio pasaulis, kuris, tikiuosi, prigis ne tik čia, bet ir Bratislavoje.“
 |
| Leonidas Zachožaevas |
Pirmą kartą R.Wagnerio operą statantis dirigentas ir muzikinis vadovas Robertas Šervenikas teigė, kad visa komanda dirba, kad spektaklis atsiskleistų visa jėga.
„R.Wagneris savo galia ir muzikine dramaturgija yra didis kompozitorius – jo muzikai atlikti reikia didelio dėmesio ir visos komandos pasiruošimo, – aiškino dirigentas. – Turime ne tik savo, bet ir kviestinių solistų. Tai įneša tam tikros sveikos konkurencijos. Matome, kaip dainuoja žmonės, kuriems vokiečių kalba yra gimtoji – galime iš jų pasimokyti.“
Pagrindinį Lohengrino vaidmenį, pasikeisdamas su vokiečiu Ferdinandu von Bothmeriu bei lietuviu Vytautu Kurnicku, dainuos Sankt Peterburgo Marijos teatro tenoras Leonidas Zachožaevas.
„Noriu pasveikinti jūsų miestą dėl šio operos pastatymo. R.Wagneris visada yra įvykis – tiek solistui, tiek teatrui. Šioje muzikoje galima atrasti vis naujų dalykų, ji niekada nepraranda aktualumo. R.Wagnerio operos – gera investicija. Visas pasaulis už Wagnerį moka gerus pinigus“, – rimtai aiškino solistas, negailėdamas pagyrų Vilniui ir čia sutiktiems profesionaliems kolegoms.
Juk daug kas iš mūsų šiais laikais nesuprastų moters, kuri eina prie altoriaus su nepažįstamu žmogumi!
Su dideliu entuziazmu Ortrūdos vaidmenį (kartu su šveicare Mona Somm ir Sigute Stonyte) operoje kurianti Inesa Linaburgytė tikino, kad šis personažas jai – labai mielas.
„Operos pasakiškas siužetas perkeltas į šiuolaikinius laikus ir todėl žmonės yra kitokie. Mano Ortrūda nėra pikta – jai radau labai daug pateisinimų. Ji – žemiška, organizuota moteris, nesuprantanti Elzos klajojimų. Juk daug kas iš mūsų šiais laikais nesuprastų moters, kuri eina prie altoriaus su nepažįstamu žmogumi!“ – savo heroję teisino I.Linaburgytė.
Tuo tarpu Elzos vaidmenį (kartu su Julija Stupnianek ir suome Miina Liisa Varela) dainuojanti Sandra Janušaitė prisipažino, kad kuo daugiau jį dainuoja R.Wagnerio kūrinius, tuo labiau šis kompozitorius jai patinka.
„Bus tikrai geras pastatymas, mums be galo malonu ir įdomu dirbti ir su režisieriumi, ir su visa komanda. Tikiu, kad muzika bus išpildyta ir žiūrovai neliks nusivylę“, – žadėjo solistė, kartu visais operos „Lohengrinas“ kūrėjais artėjanti prie darbų finišo – premjeros kovo 22 dieną.
