– Koncertuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Ričardo Šumilos, atliksite gražiausias G.Puccini, G.Verdi, A.Dvořáko operų arijas ir duetus. Papasakokite apie koncertų programą, kuo ypatingi šie kūriniai?
– Atliksiu A.Dvořáko undinės, arba kitaip Rusalkos ariją, taip pat G.Puccini Lauretos ariją „O mio babbino caro“ iš operos „Džanis Skikis“. Tada dainuosime duetus su Edgaru Davidovičiumi: Violetos ir Alfredo duetą „Parigi, o cara“ iš G.Verdi operos „Traviata“ bei Mimi ir Rodolfo duetą „O soave fanciulla“ iš G.Puccini operos „La Boheme“. Vėliau šiek tiek F.Leháro „Linksmosios našlės“, kad būtų linksmiau, ir dar keletą populiaresnių, publikai malonesnių, žaismingesnių duetų. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą istoriją. Tuo jis ir ypatingas, nes ta istorija gali būti nuo pačios skaudžiausios iki pačios laimingiausios. Dainuojant yra malonumas kiekvieną kartą patirti vis į naują pasaulį.
Dirbti su tokio lygio muzikantais yra didžiulė garbė. Taip pat didelė garbė artėjančiuose koncertuose dalyvauti diriguojant maestro Ričardui Šumilai.
– Kurie iš paminėtų kūrinių yra Jūsų mėgstamiausi? Kodėl?
– Man atrodo, kad negali būti tokio paprasto atsakymo, nes, kaip ir sakiau, sunku išskirti kūrinius, kai jie visi tokie ypatingi ir skirtingi. Kiekvieną kartą įsikūnydama į naują personažą, nepaisant to, kad kartais jis man yra labai tolimas, bandau surasti gerąsias to personažo savybes ir užduoti klausimus, kodėl kažkas jo gyvenime vyksta būtent taip. Lygiai taip pat dainuodama ariją bandau įdėti visą savo širdį ir jausminį pasaulį, kad klausytojas suprastų. Bet operos solistai nėra aktoriai ir vien aktorinio meistriškumo neužtenka. Kaip mano profesorius Vladimiras Prudnikovas sako: „Dainavimas yra balsas, balsas ir dar kartą balsas“. Aš manau, kad be balso ir įtaigos balse yra tiesiog beprasmiška kažką vaidinti ir nertis iš kailio. Labai tikiuosi, kad man pavyks pasiekti klausytojų širdis, sielas ir ausis ne tik gražia suknele, o iš tikrųjų nuoširdžiu dainavimu.
– Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertuojate jau nebe pirmą kartą. Kaip sekasi dirbti su šiuo kolektyvu? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Dirbti su tokio lygio muzikantais yra didžiulė garbė. Taip pat didelė garbė artėjančiuose koncertuose dalyvauti diriguojant maestro Ričardui Šumilai. Kažkada apie galimybę stovėti scenoje ir dainuoti solo su tokiu kolektyvu ir tokiu orkestru galėjau tik pasvajoti. Pasirodo reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi. Su ta garbe ir didžiausiu malonumu kartu ateina ir didžiulė atsakomybė. Tikiuosi, kad man užteks stiprybės, kad kolektyvas palaikys tiek mane, tiek Edgarą, ir mes labai draugiškai, kūrybingai bei profesionaliai įgyvendinsime šiuos koncertus.
– Kaip sekasi dirbti kartu su kolega operos solistu Edgaru Davidovičiumi?
– Mūsų draugystė su Edgaru prasidėjo gana seniai, nes mes esame kursiokai. Susipažinome, kai buvome pirmame kurse ir kartu turėjome tikrai ne vieną koncertą. Darbas su Edgaru yra labai paprastas, nes jis yra vienas nuoširdžiausių žmonių, kuriuos pažįstu jaunųjų dainininkų tarpe. Visada smagu ir miela dirbti su žmonėmis, kurie atiduoda visą širdį ir nieko nelaiko užantyje. Manau, kad geri santykiai tarp kolegų yra svarbu. Tada darbas yra paprastesnis ir lengvesnis. O kai abu nori gražaus rezultato, tada iš viso yra gera ir malonu.
– Savo profesinius įgūdžius nuolat tobulinate tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ar Jūsų planuose yra tolimesnės studijos?
– Mūsų specialybė yra dėkinga ir nedėkinga tuo, kad mes mokomės visą gyvenimą. Jei pažvelgtume į vyresniuosius operos solistus, pamatytume, kad jie niekuomet nesustoja mokytis. Tai yra žavu, bet kartu galvoji, kada ateis tas taškas, kai galėsi pasakyti: „Pagaliau viską moku!” Panašu, kad to niekada nebus, ir ačiū Dievui. Tobulindama save aš visada beprotiškai džiaugiuosi, kad turiu nuostabiausius mokytojus ir profesorius. Nuvažiavusi į kursus ar pastudijuoti pas pasaulyje žinomus dėstytojus ar dainininkus, visada grįžtu namo pas savo mylimus profesorius Vladimirą Prudnikovą ir Nijolę Ralytę, kurie mane grąžina į vėžes. Pas juos žinau: čia yra blogai, čia – gerai, vadinasi čia reikia stengtis, o ten – mažiau. Taip pat esu be galo laiminga turėdama nuostabius tėvelius, kurie palaiko mane kiekviename žingsnyje. Jie visada, nuo pirmo kurso, eidavo į mano egzaminus pasiklausyti. Tas palaikymas ir objektyvi nuomonė man yra didžiausia dovana. Jie yra pagrindiniai mano gyvenimo mokytojai tiek scenoje, tiek gyvenime. Žinau, kad iš jų visada išgirsiu nuoširdžią nuomonę ir žinosiu, ką man toliau daryti, kuria kryptimi judėti. Esu laiminga, kad turiu tokią šeimą, kuri mane palaiko ir moko.
– Papasakokite, su kokiais projektais dirbate pastaruoju metu?
– Šiuo metu aš vis dar esu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos solistė-stažuotoja. Būti užkulisiuose ir ant scenos, matyti teatro virtuvės darbą ir būti to darbo dalimi yra mano vaikystės svajonė. Šiuo metu esu Klaipėdoje, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dalyvauju Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ pastatyme. Pirmą kartą gavau pagrindinį Indrės vaidmenį. Tai – nemažas iššūkis, nes muzika be galo sudėtinga ir atneša labai daug žinių. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko išmokti šią muziką, o dabar jau kitas klausimas, kaip sugebėsiu ją atlikti scenoje. Bet dirbti kartu su režisieriumi maestro Gyčiu Padegimu ir kolegomis, kurie surinkti iš visos Lietuvos, yra be galo malonu. Toks darbas ir tempas praturtina, nes aš be scenos neaugu. Kiekvieną kartą užlipus ant scenos turi būti mažas žingsnelis į priekį – labai tikiuosi, kad ir šį kartą taip bus.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre artėja F.Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“, kur gavau pagrindinį Elizos vaidmenį. Tai irgi bus iššūkis, nes reikės suderinti operinį ir miuziklinį dainavimą, o miuzikle dar yra šokių, taigi reikės prisiminti paskaitas. Bet tai yra malonūs džiaugsmai.
Taip pat Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliksiu Žavotės vaidmenį kompozitoriaus J.Massenet operoje „Manon“. Sausio mėnesį vėl bus mano aktyvusis laikotarpis, nes grįšiu į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną – atliksiu Miuzetės vaidmenį G.Puccini operoje „Bohema“ ir Valensjenos vaidmenį F.Leháro operoje „Linksmoji našlė“. Prasideda aktyvus, turiningas laikotarpis. Svarbiausia, kad būtume sveiki, o tada jau viską įmanoma padaryti.
– Kaip pavyksta suderinti repeticijas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje?
– Kol kas man tai yra malonu. Žinoma, po intensyvių rytinių ir vakarinių repeticijų jauti nuovargį, bet kai patiri geras emocijas, surandi kažką naujo, kažkas pavyksta arba nepavyksta, tas kūrybinis laikas tampa kaip maistas muzikanto sielai. Manau, kad nuovargio neišvengsi, bet esu jauna, tad galiu pavažinėti, pasimėgauti bandymu daryti viską, ką galiu daugiausiai ir su didžiausiomis pastangomis.
– Ar yra kokių nors projektų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti ateityje?
– Žinoma. Man rodos, jeigu neturėtume svajonių, tai gyvenimas taptų bereikšmis. Svajonės visada svarbios – kai jos išsipildo, gali sugalvoti naują. Labai stengsiuosi kuo geriau paruošti ateinančius vaidmenis ir kitais metais galbūt kur nors debiutuoti. Nežinau, ar apie svajones galima kalbėti garsiai – noriu, kad jos išsipildytų (šypsosi).
– Ar turite svajonių vaidmenį?
– Labai sunku pasakyti, koks yra svajonių vaidmuo. Kiekvienas kompozitorius turi tiek daug operų, ir kiekvieną kartą galvoji: o, šitas arba šitas! Kažkada sakiau, kad mano mylimiausia opera yra G. Verdi „Rigoletas“. Keisčiausia tai, kad pagrindinis vaidmuo joje tenka ne sopranui, o baritonui. Tam, aišku, yra didžiulė mano tėvelio įtaka. Man visada liks atsiminimas, kai su mamyte susikabinusios rankomis klausomės tėčio atliekamo „Rigoleto“ ir daugybės kitų kūrinių, ir išgyvename trigubai tiek, kiek jis ant scenos. Man atrodo, kad tai man padarė labai didelę įtaką, daug įnešė į mano vidų ir gal dėl to man ši opera tokia ypatinga. Taip pat dėl to, kad joje dainuoja tėvas ir dukra, nors dažniausiai baritono ir soprano personažai būna įsimylėjėliai. Būtų labai malonu kartu scenoje atlikti tėvo ir dukros vaidmenis. O šiaip, žinoma, iš tokių vaidmenų, kuriuos svajočiau atlikti, būtų Madam Baterflai G.Puccini operoje, Violeta G.Verdi „Traviatoje“, Tatjana iš P.Čaikovskio „Onegino“ ir daugelis kitų, kurie virpino mano sielą ir širdį. Gera dainuoti žinomą ir laiko patikrintą muziką. Kitų metų rudenį su tėveliu turėtume koncertuoti Lenkijoje – ten turėsiu galimybę prisiliesti prie svajonių vaidmenų, atlikdama operų arijas. Taigi ateina malonaus ir darbingo laiko metas.
