Dalios Ibelhauptaitės suburta aukščiausio lygio operos žvaigždžių komanda nepaliko abejingų, o aplodismentai netilo net ne kelias, o keliolika minučių. Tai buvo pirmasis unikalių pasirodymų ciklo „Pakartojimo nebus“ renginys, o kitas ciklo kurinys numatomas 2025 m. rudenį.
Kartu su A.Grigorian į sceną lipo šiuo metu daugelyje teatrų laukiamas Kosto Smorigino kurtas Johananas, Zalcburgo festivalyje ir daugelyje kitų scenų skambėjęs brito Johno Daszako Erodas, – abu žavėję ne tik nepriekaištingais balsais, bet ir įtaigia vaidyba.
Erodiadios rolėje įspūdingai debiutavo Ieva Prudnikovaitė, įtaigius ir vokaliai tikslius Naraboto bei Pažo personažus kūrė svečiai iš Vienos valstybinės operos: Daniel Jenz ir Alma Neuhaus. Žydų ir Nazariečių roles su didžiule energija kūrė Karolis Kašiuba, Rafailas Karpis, Mindaugas Jankauskas, Edgaras Davidovičius, Tadas Girininkas, Žilvinas Miškinis ir Raimundas Juzuitis. Taip pat pirmą kartą kartu su Asmik Grigorian dainavo jos sūnus Nojus Žalys, atlikęs Vergo rolę.
„Pakartojimo nebus“ pažadas buvo išpildytas, – tai, ką patyrė Vilniaus publika, nebus pakartota niekur kitur. Tai buvo daugiau nei koncertas – tai buvo įvykis, suvienijęs didžiausias Lietuvos operos žvaigždes ir simfoninį orkestrą, vadovaujamą maestro Gintaro Rinkevičiaus, kuriam prilygti sunku. Šį vieną vakarą jie sukūrė tai, ką daugeliui buvo sunku įvardinti žodžiais: kvapą gniaužianti muzika, intensyvios emocijos ir aukščiausias meistriškumas. Vizualiąją koncerto dalį, leidusią panirti į muzikos valdomą „Salomėjos“ pasaulį, išpildė britų kostiumų dailininkas Jon Morrell bei Elvita Brazdylytė, šviesas kūrė Andrius Stasiulis, o naująsias koncertų salės sienas vaizdo projekcijomis tapė Linartas Urniežis.
Pirmasis ciklo vakaras tapo ir ypatingu sugrįžimu į Kongresų rūmų sceną, kur gimė „bohemiečių“ judėjimas. Čia, išgyvenus visą kūrybinę metamorfozę, kūrėjai pristatė tokius savo pasiekimus, už kuriuos juos pamilo įvertino visas pasaulis. Skambant A.Grigorian balsui, rodosi stojo laikas. Vakarykštė „Salomėja“ tapo ilgos solistės kelionės, prasidėjusios toje pačioje scenoje, naujausio etapo kulminacija. Publika, lyg sulaikiusi kvapą stebėjo visą pasirodymą, kuriam pasibaigus, prireikė kelių sekundžių absoliučios tylos, visiems įkvėpti prieš aplodismentų laviną.
„Kai tu sėdi Zalcburge ir salė, pilna užsienio publikos, šlovina mūsų solistus, norisi atsistoti ir iškelti trispalvę“, – sakė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, – „Dabar atėjo laikas parodyti, už ką pasaulis juos pamilo. Mes negalime laukti iki jų mirties – jų pasiekimus reikia įvertinti šiandien.“