– Kiekvieno žymaus menininko kelias į sėkmės Olimpą yra vingiuotas. Koks Jūsų kelias?
– Kelias išties buvo vingiuotas. Nors mano tikroji aistra visada buvo fortepijonas, aš vis tik atsidūriau ne konservatorijoje, o privačioje Andover mokykloje berniukams. Mama manė, kad muzikanto karjera yra labai nesaugi. Mūsų Andover mokyklos klasė praėjusiais metais šventė penkiasdešimtmetį. Daugelis iš mano buvusių klasės draugų šiuo metu dirba bankų ar universitetų vadovais, netgi JAV prezidentas George’as Bushas gyveno tame pačiame bendrabutyje.
Pagaliau, po 4 metų man pasisekė įstoti į Julliard muzikos mokyklą Niujorke. Bet vėlgi, po Andover aš negalėjau pakęsti Julliard muzikos mokykloje tvyrojusio ribotumo, tad perstojau į Harvardo universitetą. Ten aš studijavau bendruosius humanitarinius mokslus bei muzikologiją. Dabar, prisiminus praeitį, galiu pasakyti, kad Julliard būtų buvęs geresnis pasirinkimas mano muzikinei karjerai. Harvarde muzikinė atmosfera buvo antiromantiška.
F.Chopinas buvo tas pirmasis kompozitorius, kuris įkūnijo muziką ir fortepijoną. Nors po kelių mėnesių aš supratau, kad L.van Beethovenas, W.A.Mozartas ir J.Brahmsas irgi nėra tokie jau prasti.
– Panašu, kad jūsų šeimos istorija yra labai įdomi.
– 1919 metais, kai mano senelis buvo nušautas bolševikų, mano mama pabėgo iš Rusijos. Kartu su mano senele, dviem broliais ir seserimi jie praleido 9 metus Rytų šalyse, o po to atsidūrė Belgrade. Serbijos karalius priglaudė juos po savo sparnu ir mokėjo už mokslus. Vėliau mano mama ištekėjo už mano tėvo, serbų armijos generolo. Jis neapkentė muzikos, kas ir tapo tėvų skyrybų priežastimi. Po karo, kai komunistai užėmė valdžią ir rusai buvo grąžinami į Rusiją, mes išvykome kaip galima toliau – į Bostoną.
– Kurį savo muzikanto karjeros momentą jūs laikote svarbiausiu?
– Pačią pradžią, kai būdamas aštuonerių aš pamačiau melodramą apie Frederiką Chopiną „Daina, kurią verta prisiminti“ ir ji įkvėpė mane pradėti mokytis groti pianinu. Vėliau man labai pasisekė, kad susipažinau ir dirbau su L.Stephani ir A.Borovsky, A.Esipovos studentais ir S.Prokofievo bendramoksliais, ir be abejo, kai dirbau su W.Małcużyńskiu ir A.Rubinsteinu. Taip pat labai svarbūs tolesnei karjerai buvo iškovoti prizai trijuose konkursuose – F.Chopino, Leedso ir A.Rubinsteino.
– Jūs esate įrašęs visas 57-ias F.Chopin mazurkas ir 1970 m. tapęs F.Chopino konkurso laureatu. Ką Jums reiškia pats F.Chopinas?
– Netgi tokia smulkmena kaip filmas apie F.Chopiną gali sujaudinti aštuonmetį. Mano atveju, F.Chopinas buvo tas pirmasis kompozitorius, kuris įkūnijo muziką ir fortepijoną. Nors po kelių mėnesių aš supratau, kad L.van Beethovenas, W.A.Mozartas ir J.Brahmsas irgi nėra tokie jau prasti.
– Mazurkų įrašai susiję su viena įdomia istorija. Gal galite papasakoti apie „Hattogate“ sukčiavimą? Ar klasikinės muzikos atlikimą įmanoma nuplagijuoti?
– Deja, niekas rimtai nežiūri į atlikėjo „autorines teises”. Tiesą sakant, šis skandalas (red. kai pianisto „Mazurkų“ įrašas buvo net nenuplagijuotas, o praktiškai pasisavintas kompiuterio pagalba šiek tiek pakeitus atlikimo greičio niuansus ir uždėjus pianistės Joyce Hatto vardą), buvo tokia gera reklama, kad aš net nesvarstau galimybės J.Hatto vyrą, vargšą našlį, kuris visa tai sukėlė, paduoti į teismą.
Kompiuterio pagalba buvo nustatyta, kad abiejų įrašų garso bangos buvo vienodos, o po to mokslininkai ėmė lyginti visus kitus jos įrašus, kad įrodytų sukčiavimą. Įdomiausia, kad J.Hatto buvo kritikų numylėtinė, o įrašas, kuris pradžioje gaudavo baisią recenziją, to paties kritiko būdavo liaupsinamas, jei prie to įrašo būdavo prirašoma Hatto pavardė.
Mano jaunystėje, pokario metais į virtuoziškumą apskritai buvo žiūrima įtartinai. Tačiau šiandien yra žavimasi pirštų miklumu. Tai man primena XIX a. pabaigą, kai pianistai grodavo cirke, apsupti liūtų ir klounų, jie, žinoma, buvo labai talentingi.
– Pasaulis kraustosi iš proto dėl kai kurių atlikėjų iš Azijos – Lang Lang, Yuja Wang ir t.t. Ar tokiu būdu keičiasi vakariečių klasikinės muzikos supratimas?
– Mano jaunystėje, pokario metais į virtuoziškumą apskritai buvo žiūrima įtartinai. Tačiau šiandien yra žavimasi pirštų miklumu. Tai man primena XIX a. pabaigą, kai pianistai grodavo cirke, apsupti liūtų ir klounų, jie, žinoma, buvo labai talentingi. Aš dažnai groju ir mokau Japonijoje bei Kinijoje, kur į muziką žiūrima labai rimtai ir kur siekiama groti teisingai. Reikia tik žvilgtelėti į Vienos, Varšuvos, Berlyno konservatorijas, kad pamatytume, kokių šalių studentai vyrauja ir kaip jie vertina įvaizdį, kurį kuria Niujorko viešųjų ryšių agentūros.
– Akivaizdu, kad jūs ne tik nuostabus pianistas, bet ir puikus profesorius. Ar jums teko dirbti su Lietuvos studentais, ką apie juos manote?
– Nors šiais laikais taip šnekėti yra politiškai nekorektiška, tačiau pažymėsiu, kad Lietuvos studentai ir muzikai yra tarp mano mėgstamų pianistų, nes jie groja kultūringai ir skoningai.
– Lietuvoje svečiuositės ne pirmą kartą. Kokį įspūdį jums padarė vietinė publika? Ko tikitės iš būsimo koncerto ir ko mes, publika, galime tikėtis iš jūsų pasirodymo?
– Pastaruosius du kartus aš grojau su orkestru ir publika man priminė Amerikos publiką šeštame dešimtmetyje. Tai buvo tie žmonės, kurie ne tik mėgo muziką, bet ir išmanė ją. Šį kartą aš grosiu solo rečitalį. Ir man solo pasirodymai labiau patinka, nes tada galima perteikti daug daugiau muzikinių niuansų ir subtilesnių emocijų.
