Menininkas su savo žmona taip pat pianiste Anna Geniušiene pastaruoju metu gyvena kraustymosi į naują butą Londone rūpesčiais. Nepaisant įtempto koncertų ir kasdienių darbų grafiko, L.Geniušas randa laiko pokalbiui – kaip visada ramiam, brandžiam, be skubos.
– Lukai, minėjote, kad šiuo metu kraustotės iš vieno buto į kitą. Kaip suprantu, gyvenate tarp Maskvos ir Londono?
– Tiesą sakant, tarp vieno oro uosto ir kito. Tarp Vilniaus, Tokijo, Paryžiaus, Londono... Koncertinis gyvenimas nesustoja, todėl sunku pasakyti, kur yra mano namai. Nuoširdžiai kalbant, tai visada būna viena graudžiausių temų mano psichologiniame gyvenime. Dabar, žinoma, savo namus pirmiausiai sieju su savo žmona Anna – ir šiuo metu tai yra Londonas. Ačiū Dievui, mes suradome labai gerą butą naujame rajone ir šiuo metu esame įpusėję kraustymosi procesą – ganėtinai sunkų ir apkraunantį visus gyvenimo lygmenis, nuo finansinių iki emocinių.
– Kovo 1–2 d. su Anna pirmą kartą prisistatysite Lietuvos publikai kaip fortepijoninis duetas. Ar dažnai koncertuojate kartu su žmona?
– Stengiamės kuo dažniau organizuoti bendrus koncertus, pasitaiko, kad esame kviečiami koncertuoti kartu. Anna antrus metus studijuoja Londono Karališkosios akademijos magistrantūroje pas žinomą profesorių Christopherį Eltoną, kuriam, beje, kaip kviestinis profesorius dažnai asistuoja mano tėvas (pianistas Petras Geniušas – aut. past.). Be to, pernai vasarą Anna pelnė trečią vietą labai svarbiame tarptautiniame Ferrucio Busoni konkurse Italijoje, tad ji tampa vis žinomesnė. Lietuvoje Anna koncertuos pirmą kartą, tai bus ir mūsų dueto debiutas Lietuvoje su simfoniniu orkestru – abu labai laukiame šio pasirodymo. Iš tikrųjų yra neapsakomas džiaugsmas būti kartu scenoje ir muzikuoti, o svarbiausia – groti namie, repetuoti kartu. Tai yra mūsų gyvenimas – tai, kas mus labai stipriai sieja ir daro mūsų santuoką ypatinga.
– Abu esate menininkai, pianistai, daug keliaujate, koncertuojate. O kaip jums labiausiai patinka leisti laisvalaikį drauge?
– Žinote, būna taip, kad ir laisvalaikis užimtas maloniu muzikavimu sau. Be būtinybės ruoštis koncertams, kartais mes susėdame pagroti keliom rankom tiesiog savo malonumui. Tai labai nuramina. Ypač, kai yra tokie įtempti periodai kaip šis, prisėdam prie fortepijono, ir iš karto pasikeičia nuotaika. Tada galime maloniau praleisti likusį laiką, pavakarieniauti... Kažkokia magija yra tame. Muzika labai sieja žmones, daro juos geresnius.
– O scenoje lengva ar sunku kartu dirbti dviem artimiems žmonėms?
– Man groti scenoje su Anna yra tik privalumas. Žinau, kad turiu jai tam tikrą įtaką, ji turi įtaką man... Mes dalinamės idėjomis, tarp mūsų nėra barjerų. Kartais tarp menininkų būna distancija, subordinacija, tam tikras etiketas, konvencija – neperžengti tam tikrų asmeninių sienų. Tokių problemų mes visiškai neturime. Iš tiesų labai didelė privilegija, kad mes galime dalintis bet kuo, neatsižvelgiant, ar tai gali įžeisti, ar mes užlipsime ant kokios zonos, ant kurios nereikėtų užlipti. Tokių dalykų nėra. Tai labai puiku ir labai padeda muzikuojant.
– Koncertų Vilniuje ir Kaune programoje – du W.A.Mozarto kūriniai ir S.Prokofjevo koncertas fortepijonui. Kuo jums pačiam įdomi ši programa?
– Trečias S.Prokofjevo koncertas yra iš naujesnių mano repertuare, jį išmokau tik pernai ir tai bus mano pirmas pasirodymas su juo Vilniuje ir Kaune. Iš tiesų šis koncertas yra labai sunkus, bet vienas iš centrinių fortepijoniniame repertuare, būtinas kiekvienam pianistui. Turiu tokį nusistatymą: kiekvieną kartą grodamas Vilniuje noriu pasirodyti su naujais kūriniais. Iki šiol tai būdavo nesunku. Toks amžius, kai tu pamažu „atsidarai“ kūrinius, prisijaukini visą repertuarą. Galbūt paskui teks kartotis, bet kol kas pavyksta publikai parodyti vis kažką naujo. Be to, W.A.Mozartas su S.Prokofjevu visada gerai susijungia. Savaime aišku, kad klasicizmas, kuriame gyveno ir kūrė W.A.Mozartas, ir neoklasicizmas, kuriame parašytas S.Prokofjevo trečias koncertas, turi daug bendro. Todėl išties prasminga pasiklausyti kūrinių šalia ir suprasti, koks kelias ėjo nuo vieno stiliaus iki kito ir kaip visa tai transformavosi. Labai džiaugiuosi ir tuo, kad kartu su Anna grosime retai atliekamą W.A.Mozarto septintą koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui – tai neįtikėtinai puikus, šviežias ir retai skambantis kūrinys.
– 2015 m. prestižiniame P.Čaikovskio konkurse laimėjus sidabro medalį, jūsų koncertų grafikas buvo itin įtemptas. Kaip jūsų profesinis gyvenimas atrodo dabar?
– Koncertų grafikas vis tiek lieka žiauriai įtemptas (šypsosi). Tiesiog stengiuosi taip susidėlioti koncertus, kad jų išdėstymas turėtų daugiau logikos tiek programos, tiek kelionių atžvilgiu, ir neatimtų iš manęs energijos, kurią galėčiau panaudoti menui. Po P.Čaikovskio konkurso buvo ypatingai sunkus laikas – aš turėjau neįtikėtinai daug pakvietimų, reikėjo pasinaudoti visais šansais savo ateities karjeros labui. Dabar turiu daugiau laisvės pasirinkti koncertus taip, kaip man norėtųsi.
– Kokie pastarojo sezono projektai jums labiausiai įsiminė?
– Naujųjų metų dieną turėjau koncertą viename iš gražiausių teatrų Italijoje, į kurį sugrįžtu jau penktą kartą – Genujos „Carlo Felice“ teatre. Prieš penkerius metus ten atlikau visus penkis L. van Beethoveno fortepijoninius koncertus per vieną dieną, o šių metų sausio 1-ąją su orkestru grojau F.Chopin‘o antrą koncertą. Vienas iš įsimintiniausių šių metų momentų – Johno Adamso koncertas „Century Rolls“ fortepijonui ir orkestrui, kurį mažiau nei prieš mėnesį atlikau Danijoje, Odensės mieste su puikiu orkestru ir vienu iš geriausių visų laikų rusų dirigentų Aleksandru Vedernikovu, kuris dešimt metų buvo Maskvos Didžiojo teatro meno vadovas. Tai iš tiesų fantastiškas muzikantas ir, jau galiu sakyti, mano geras draugas.
Kovo mėnesį, netrukus po to, kai grįšiu iš Lietuvos, su savo labai artimu draugu smuikininku Aylenu Pritchinu Maskvoje atliksime naują programą. Šį muzikantą prieš porą metų buvau atsivežęs į Lietuvą – tuomet koncertavome Valdovų rūmuose. Dar vienas ypatingas projektas manęs laukia Frankfurte rugpjūtį, kur esu pakviestas dalyvauti Lietuvos 100-mečiui rengiamame koncerte su Frankfurto radijo orkestru. Tai bus koncertas didžiuliame stadione, kuriame laukiama apie 20 tūkst. žmonių.
Pianistų Luko Geniušo ir Annos Geniušienės koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, įvyks kovo 1 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir kovo 2 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“, Kauno valstybinės filharmonijos ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
