Tai antrasis projekto „Čiurlionio dialogai“ koncertas filharmonijoje, kurio metu pasaulinės pianizmo žvaigždės interpretuoja Čiurlionio kūrybą, atrasdamos joje sąsajų su savo kultūrine aplinka, rašoma M.K.Čiurlionio namų pranešime žiniasklaidai.
Štai, pernai norvegų pianistas Håvard Gimse programoje derino Čiurlionio ir Skandinavijos kompozitorių kūrinius. Jo interpretacijose Čiurlionio muzikiniai peizažai nusidažė ramiomis šiaurietiškomis spalvomis, labai organiškai įsiterpdami tarp Griego, Sibelijaus, kitų savo amžininkų muzikinių opusų.
Šiais metais klausytojų laukia kelionė į kosminį M.K.Čiurlionio ir Aleksandro Skriabino pasaulį. Šie du genijai-vizionieriai, savų pasaulių regėtojai, ir buvo R.Zubovo ir P.Laulo pašnekesio, važiuojant tarp Druskininkų ir Vilniaus, tema.
Štai šiek tiek sutrumpintas jų pokalbis.
– Kada pirmą kartą išgirdote Čiurlionio vardą?
– Negaliu tiksliai pasakyti, kada tai įvyko, nes jaučiuosi, jog šis vardas man žinomas nuo neatmenamų laikų. Aš tą vardą sužinojau žymiai seniau, negu supratau, koks tai menininkas ir kompozitorius. Mokiausi pas nuostabią pedagogę Tatjaną Aleksandrovną Voroniną, o ji kiekvieną vasarą važiuodavo į Lietuvą, čia labai draugavo su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi. Iš jos aš vis girdėdavau lietuviškos kultūros vardus ir ypač Čiurlionio pavardę.
Pradžioje Čiurlionis man visgi buvo visų pirma dailininkas, ir tik vėliau atradau, kad jis, kaip tikras renesanso žmogus, turėjo labai daug skirtingų talentų ir neapsiribojo siaurais interesais. Taigi, Čiurlionio vardą ir jo tapybą žinau jau kokius 25 metus, o štai muziką giliau pažinau tik tada, kai ėmiau ją groti.
– Prieš dvidešimt metų laimėjote Skriabino konkursą ir po visą pasaulį skambinate Skriabino kūrybą. Dabar Jūsų programoje abu – Čiurlionis ir Skriabinas. Kaip jie dera drauge?
– Man atrodo, kad Skriabinas ir Čiurlionis labai organiškai dera vienoje programoje. Niekad vienoje programoje negročiau pavyzdžiui Skriabino su Rachmaninovu, ar Čiurlionio su Čaikovskiu, o Skriabinas ir Čiurlionis vienas kitą gerai papildo, nes yra daug juos siejančių dalykų. Labai giminingas, mano įsitikinimu, yra jų abiejų polinkis kurti nedidelės apimties, labai kompaktiškus ir talpius kūrinius, kuriuose atrandame pilną tobulybę, bet kuriuose taip pat visą laiką jaučiame ir improvizacijos elementus.
Be to, Skriabinas, kaip ir Čiurlionis, nelaikė savęs vien muziku, jis taip pat siekė būti poetu ir filosofu, nors, žinoma, jam žymiai geriau sekėsi muzikos srityje. Visus sidabro amžiaus kūrėjus vienijo specifinė pasaulio samprata, bendra, viską apimanti filosofija, tam tikras pasinėrimas į misticizmą, net okultizmą. Man atrodo, kad jie abu [Čiurlionis ir Skriabinas – R.Z.] priklauso sidabro amžiui ir iš dviejų skirtingų pusių tą epochą labai gražiai įprasmina.
Skriabino muzika – pilnai kosmopolitiška ir visiškai neturi lengvai prieinamo „rusiškumo“.
Todėl mano mintyse jų jungimas į vieną programą yra labai organiškas. Net negaliu prisiminti, kada tiksliai ši mintis gimė. Mano įsitikinimu – tai labai vaisinga idėja. Ją tikrai ir toliau vystysiu, esu numatęs jau ir Maskvoje pristatyti šių dviejų kompozitorių programą. Tai numačiau padaryti S.Richterio namuose-muziejuje, kur planuoju programą papildyti ir Čiurlionio paveikslų video projekcijomis.
– Puikus sumanymas, ypač, kad kaip tik artinasi abiejų kompozitorių sukaktys, 150-mečiai, Skriabino – kitąmet, o Čiurlionio – už trejų metų. Tai leidžia šią programą rodyti bent kelis metus, tarsi tiesiant dvasinį tiltą tarp dviejų kultūrų.
Dabar Lietuvoje Skriabino muzika, deja, skamba gana retai. Mums Lietuvoje jo muzika visada labai šviežiai primena tuos dvasinius pasaulius, kurie taip retai pasiekiami. Jūsų, koncertuose Rusijoje pristatant Čiurlionį, veikiausiai laukia tas pats rezultatas – pažįstamas, savas Skriabinas ir nežinomas Čiurlionis...
– Rusijoje Skriabinas niekada nebuvo užmirštas. Susiklostė tradicija, kad Skriabinas ir Rachmaninovas visada yra tarsi tokia kompozitorių pora. Yra žmonių, kurie mėgsta Rachmaninovą, kiti – Skriabiną. Vakaruose Skriabinas visada buvo tam tikra egzotika. Sunku tai kaip nors paaiškinti, gal nebent tuo, kad Skriabino muzikoje labai mažai „nacionalinio kolorito“, o klausytojai kaip tik ir laukia, kad rusiškoje muzikoje būtinai bus arba laukinės aistros, ar labai jausmingos, perdėtai emocingos rusiškos melodijos... Net ir labiausiai europietiškoje Čaikovskio muzikoje šios savybės vis dėl to girdimos, jau nekalbant apie Musorgskį ir Stravinskį.
Skriabino muzika – pilnai kosmopolitiška ir visiškai neturi lengvai prieinamo „rusiškumo“, gal todėl ją vakaruose sunku „propaguoti“, bet nežiūrint į tai, mes stengiamės, darome viską ką galime, kad ją išgirstų. Ir reikia pasidžiaugti, kad vakaruose ją pradeda groti vis dažniau. Nes juk tai – kompozitorius, nesukūręs nei vieno, net mažiausio kūrinėlio, kurio nevertėtų groti. Jo kūryba dar tikrai laukia pelnyto įvertinimo. Čiurlionis kartais yra grojamas Rusijoje, bet reikia pripažinti, kad jis nesulyginamai geriau žinomas kaip dailininkas. Labai ryškus, ypatingas, labai gerai žinomas ir gerbiamas tapytojas.
Šį kartą svečiuodamasis pas jus „M.K.Čiurlionio namuose“ Vilniuje buvau vėl iš naujo labai sujaudintas ir paveiktas jo paveikslų. Šį kartą pažiūrėjęs pas Jus rodomų „Angelų takais“ – virtualios realybės filmo pagal Čiurlionio paveikslus dar kartą įsitikinau, kad tai didžiausias genijus, sukūręs savo autentišką, unikalų vaizdinių pasaulį. Taip pat, kaip Skriabinas sukūrė savo su niekuo nesupainiojamą muzikinį pasaulį, taip Čiurlionis sutvėrė į nieką nepanašų tapybos pasaulį. Pasaulį, kurio iki Čiurlionio nebuvo, o dabar jis yra. Ir dar reikia prisiminti, kad jis tai padarė tuo metu, kada aplink buvo tiek fantastiškų tapytojų, kurių kiekvienas kūrė savo pasaulį.
– Ar ieškodamas savo santykio su Čiurlionio muzika, formuodamas savo įspūdį kreipiate dėmesį ir į jo tapybos pasaulį, ar šie du pasauliai Jūsų mintyse yra atskiri?
– Kai pradėjau groti pirmuosius Čiurlionio muzikinius kūrinius, turiu prisipažinti, negalvojau apie jo tapybą, o gilinausi į grynai muzikinius jų aspektus, bet dabar, iš naujo paveiktas jo tapybos, jaučiu, kad ta tapyba, dar man nelabai gerai suvokiamais būdais, pradeda veikti mano santykį su jo muzika. Tikrai žinau, kad iki koncerto Vilniuje intensyviai nagrinėsiu Čiurlionio paveikslus. O koncerto Maskvoje idėja yra būtent muzikos ir paveikslų santykiai, tad turėsiu rimtai pasinerti į juos, kad atsirinkčiau, kurie ir kaip dera prie programos.
– Dar Jūsų laukia susitikimas su Čiurlionio tapybos originalais Kaune rugsėjo mėnesį.
– Labai laukiu to susitikimo
– Abu kompozitoriai, Čiurlionis ir Skriabinas, mūsų sąmonėje yra „dvasios gigantai“, abu kuria dvasios pasaulius, smarkiai praplečiančius mūsų suvokimą apie realybę, apimančius, galima sakyti, kosmoso platybes...
Abiejų kūrėjų dvasios pasauliams visiškai svetima buitis ir kasdienybė. Bet tuo pačiu metu matome, kad Skriabino dvasinis pasaulis gimsta iš labai abstrakčių, intelektualių, galbūt, ir mistinių, okultinių šaltinių, kai tuo tarpu Čiurlionio pasaulis formuojasi iš labai tarsi žemiškų įtakų – gamtos grožio, lietuviškos dainos, pasakos, legendos...
– Taip, tai yra būtent tai, kas juos skiria. Čiurlionis, nors jo kūriniai neretai yra net ir nepabaigti, nors jis dažnai palieka daug ką pačiam atlikėjui nuspręsti, ar tai būtų tempas, ar dinamika, ar artikuliacija, visada žavi savo nesuvaidintu nuoširdumu ir švara, kartais atrodo, kad jo muzikinė kalba gali būti sietina net ir su naiviuoju menu, pačia geriausia prasme.
Čiurlionio muzikoje tarsi ir nėra tų pretenzijų į išieškotą intelektualizmą, į kažką, kas būtų virš realybės.
O štai Skriabino muzika visada yra labai užaštrinta, o be to Skriabino muzika, kaip man atrodo, visada atspindi pasikeitusią sąmonę, joje santykis su realiu pasauliu nėra toks, kaip pas Čiurlionį: Skriabino muzikoje nėra jokio peizažiškumo, jokio programiškumo, ten nerasime realybės atspindžių, ar tai būtų jūra, miškas, ar dar kas nors. Ji žymiai abstraktesnė ir atspindi pakitusią sąmone, galima sakyti, kad tai apsvaiginanti muzika, šiek tiek tarsi apgirtusi muzika.
Tai ją mano įsivaizdavime labiau suartina su vėlyvąja Čiurlionio tapyba, nei muzika: su tais jo žalios spalvos atspalviais, žymiai intensyvesniais nei būna realiame gyvenime. Ir tais vaizdiniais, kurie žymiai nuostabesni ir idealesni nei galėtų būti realioje aplinkoje. Tokia tarsi pagražinta, pakeista realybė. Visa tai būdinga ir Skriabino muzikai – ji tarsi labiau išgražinta, nei turėtų būti.
O Čiurlionio muzikoje tarsi ir nėra tų pretenzijų į išieškotą intelektualizmą, į kažką, kas būtų virš realybės. Tiesa, vėlyvojoje Čiurlionio muzikoje atsiranda tie naujieji intelektualūs ieškojimai, ir todėl labai skaudu, kad jis taip anksti mirė ir mes niekada nesužinosime, kur tie nauji ieškojimai būtų jo muziką nuvedę.
