Kovo 28 d. LVSO koncertų salėje ir kovo 29 d. Utenos kultūros centre P.Geniušas atliks vieną mylimiausių savo kūrinių – J.Brahmso Antrąjį koncertą fortepijonui.
„Tai yra ne šiaip kūrinys, o visą asmenybę pajungiantis projektas“, – interviu prieš koncertą kalbėjo fortepijono maestro.
— Gerbiamas Petrai, pirmiausia norisi paklausti, kuo šiuo metu gyvenate?
— Jau devintus metus gyvenu tarp dviejų miestų – tarp Vilniaus ir Glazgo – ir abiejuose dirbu pedagoginį darbą: dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Škotijos karališkojoje konservatorijoje. Pianistas daugiausia gyvena tuo, ką groja, – tai yra pagrindinis mano pergyvenimas.
Praėjusį penktadienį buvo koncertas Glazge vykusiame festivalyje – ten kartu su savo kolegomis atlikau olandų kompozitoriaus Simeono ten Holto kūrinį keturiems fortepijonams. Taip pat jau ilgą laiką gyvenu J.Brahmso koncertu, kurį šią savaitę grosiu kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Toks yra pagrindinis muzikantų gyvenimas.
— Koncertams Vilniuje ir Utenoje pasirinkote J.Brahmso Antrąjį koncertą. Kodėl?
— Šis koncertas man itin svarbus. Nuo pat jaunystės tai – mano mylimiausias koncertas, kurio klausydavausi dar tuo metu, kai neturėjau galimybių pats groti. Bet svajojau apie jį visada. Galų gale pavyko jį sugroti, bet tai įvyko prieš daugelį metų, dar praeitame amžiuje.
Dabar, po ilgos pertraukos, labai norėjosi vėl sugrįžti prie šio koncerto jau kitoje pakopoje. Pianistui tai – vienas iš centrinių kūrinių. Visi pianistai, kurie groja Antrąjį J.Brahmso koncertą, supranta vienas kitą – tai yra ne šiaip kūrinys, o visą asmenybę pajungiantis projektas. Pajutau naują brandą ir galimybę pasakyti kažką naujo šiame kūrinyje – ne tą patį, ką 1999 metais.
— Kaip pianistas ir pedagogas turite sukaupęs didžiulę patirtį. Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų požiūris į muziką? Kas šiuo metu Jums svarbiausia muzikoje, atlikimo mene?
— Sukaupta patirtis tikrai labai didelė, bet manau, kad visada išlaikau smalsaus naujoko požiūrį: visą laiką ieškau kažko naujo, man tai yra labai įdomu. Kiekvieną dieną kažkas vis prasideda iš naujo. Man būtų liūdna, jeigu muzikuočiau remdamasis vien tik patirtimi. Stengiuosi visada būti atviras šiai dienai.
Žmogus su patirtimi sukaupia daugiau visokių plonybių, požiūrio taškų – visko daugiau. Kas išlieka, tai meilė muzikai ir pats šviežumas – jis niekur nedingsta, jis visada yra. Stengiuosi išlaikyti tą paauglio dvasią – juk žmogaus siela išlieka ta pati. Galbūt tik išraiškos priemonės atsiranda kitokios.
— Kas Jums padeda kasdienybėje išlaikyti tą šviežumą, apie kurį kalbate, naujumo pojūtį?
— Man smalsumas, žingeidumas yra natūralus – kitaip nelabai įdomu. Būti rutinoje man tiesiog nesigauna.
— Vis dar jaudinatės išeidamas į sceną?
— Visi jaudinasi – seni ir jauni, bet tas jaudulys nėra kažkas liguisto. Jei jis liguistas, tada jis trukdo. Man scenos jaudulys yra toks, kaip susitikti su mylimu žmogumi – geras jaudulys. Tai nėra baimė, tai yra tiesiog šventės, pakylėjimo momentas.
— Vilniuje Jūsų koncertas įvyks naujai rekonstruotoje LVSO koncertų salėje. Dalyvavote salės atidarymo koncerte. Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai? Kokį įspūdį paliko salės akustika?
— Man atrodo, mes visi buvome truputį apstulbę. Atrodė, kad salė bus tiesiog suremontuota. Bet kai įėjau ir pamačiau visiškai kitą salę, galvoju, kur aš: Hamburge ar Vilniuje? Tikrai įspūdinga salė ir puiki akustika. Dar nesu girdėjęs, kaip joje skamba fortepijonas, bet tai, ką girdėjau, buvo nuostabu. Nuostabu ir šiek tiek stulbinančiai paveikė, kad mes turime tokią salę.
— Ar turite dar neįgyvendintų kūrybinių svajonių?
— Be svajonių niekas neina į priekį – visada ateityje yra numatytas kūrinys ar projektas. Turiu labai daug svajonių, kartu yra ir noras įprasminti viską naujai. Man atrodo, skirtingais gyvenimo etapais svajonės skiriasi. Jauno žmogaus svajonės yra kažką pasiekti, nugalėti, įrodyti. Dabar yra kitaip – svajonės daugiau vidinio pobūdžio: norisi transformuotis, bręsti, pajausti naują dvasingumo lygį.
