– M.K.Čiurlionio mokykloje vaikai turi labai anksti rinktis, į kurią sritį gilinsis. Papasakokite apie tą lemiamą akimirką, kai penktoje klasėje nusprendėte, kad vis dėlto ne piešite, o grosite fortepijonu. Ar buvo sunku pasirinkti?
– Man atrodo, kad ir piešimas, ir muzikavimas turi panašią prigimtį. Gal kaip tik tuo momentu aš pasiekiau minimalią meistriškumo ribą, po kurios prasideda malonumas muzikuoti. Jau galėjau sugroti Bacho koncertą – pirmą kūrinį, kuriame pajutau laisvę ir neįtikėtiną malonumą.
Kita vertus, tai buvo disciplinos ir tam tikros prievartos pasekmė. Tiesiog aš pasiekiau tam tikrą vietą, kur žmogus „pasikabina“. Ir nebegalėjau su fortepijonu išsiskirt. Netgi negalėčiau to pavadinti racionaliu pasirinkimu.
Man atrodo, kad ir piešimas, ir muzikavimas turi panašią prigimtį.
– Kokia buvo tėvų pozicija? Ar jie nedarė įtakos pasirinkimui? Mama juk buvo dailininkė, tėtis – muzikas.
– Absoliučiai jokio spaudimo. Mano tėvai nebuvo kategoriški, jie nesiekė, kad sekčiau jų pėdomis. Aš tikrai žinau – jei būčiau nutaręs būti matematiku, jie irgi būtų mane labai palaikę.
Tiesiog aš pasiekiau tam tikrą vietą, kur žmogus „pasikabina“. Ir nebegalėjau su fortepijonu išsiskirt.
Tačiau jie parodė savo pasaulį. Dabar mes su žmona (dailininke Kristina Norvilaite-Geniušiene) elgiamės panašiai – irgi rodome savo pasaulį. Ir mums ne taip jau svarbu, ar dukra norės groti, ar paišyti, ar dar ką kita daryti, nėra svarbiausia.
Dar prisimenu, kad mane tėvas vaikystėje ragino klausyti įrašų. Galbūt netgi muzikos klausimas lėmė, kad „pasikabinau“. Juk būtent toje penktoje lemiamoje klasėje pradėjau klausyti Bachą.
Vėliau, jau pasirinkęs pianisto kelią, klausydavausi visų didžiųjų pianistų. Prisimenu, norėjau būti toks kaip Rudolfas Kereris.
Galbūt netgi muzikos klausimas lėmė, kad „pasikabinau“. Juk būtent toje penktoje lemiamoje klasėje pradėjau klausyti Bachą.
– Kaip idealus matėte didžiuosius pianistus, o ne šalia esančius mokytojus?
– Šalia esantys mokytojai neabejotinai padėjo suprasti, kokie yra žingsniai į profesionalų grojimą. Tačiau jūs teisi, kaip idealą visuomet mačiau didžiuosius pianistus. O paskui atėjo etapas, kai vienas kitas iš tų didžiųjų man nustojo patikti. Norėjau jau groti kitaip.
Mokymasis yra dažnai kopijavimas. Blogi mokytojai sako: „Tu nekopijuok“. O geri mokytojai kaip tik ragina atvirkščiai: „Kopijuok“. Jei turi individualybę, ji neprapuls. Būna, kad dabar mokiniai man sako: „Aš neklausau, nes bijau prarasti savo individualybę“. Tada aš aiškinu, kad kaip tik reikia pasitelkti visą muzikos istoriją, kad sukurtum gerą meną.
Mokymasis yra dažnai kopijavimas. Blogi mokytojai sako: „Tu nekopijuok“. O geri mokytojai kaip tik ragina atvirkščiai: „Kopijuok“.
– Kaip mokykloje jums sekėsi kiti dalykai?
– Ir gerai, ir blogai – labai didelė amplitudė. Sekėsi tie dalykai, kurie man buvo įdomūs. Pavyzdžiui, matematika man labai patiko. Gal čia ir genai – mano senelis buvo garsus matematikas Zigmas Žemaitis. Geografija ir istorija taip pat patiko. Mano kitas senelis Juozas Geniušas istorijos vadovėlius rašė. O štai chemija ir fizika – tikra katastrofa.
Geresnis ar blogesnis mokytojas gali į vieną ar kitą pusę pakreipti tada, kai žmogus abejoja.
– Kaip dabar manote, ar tai priklausė nuo disciplinos, ar nuo mokytojo gebėjimo perduoti žinias?
– Gal žmogus turi tam tikrus polinkius, užfiksuotus prigimtyje. Geresnis ar blogesnis mokytojas gali į vieną ar kitą pusę pakreipti tada, kai žmogus abejoja. Kaip ilgametis pedagogas ir profesorius žinau, kad prigimtis yra svarbiau.
Žmonijai būtinas ir racionalumas, ir kūrybiškumas. Pasaulyje visi reikalingi ir vienas kitą gali papildyti.
Jei nėra kūrybinės gyslelės, jos ir nebus. Niekaip to nepakeisi. Jeigu kibirkštėlė yra, tada galima padėt, tada galima liepsną įpūst. Bet, pavyzdžiui, jei žmogus yra racionalus, kažin ar galima jį paversti kūrybišku. Gal jis galėtų būti geru buhalteriu. Ar daug pažįstate kūrybiškų buhalterių? Vargu. Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų buhalteris būtų kūrybiškas? Gal geriau ne... Tegu jis būna atsakingas už tikslius dalykus.
– Matote tam tikra prieštarą tarp kūrybos ir racionalumo?
– Žmonijai būtinas ir racionalumas, ir kūrybiškumas. Pasaulyje visi reikalingi ir vienas kitą gali papildyti. Tačiau viename žmoguje šie dalykai sunkiai susiderina. Būna fenomenų, kad menininkas yra geras verslininkas ir organizatorius. Tačiau tai daugiau išimtys. Dažniau būna „arba – arba“. Arba esi administratorius, organizatorius, verslininkas, arba esi kūrėjas.
Grojant fortepijonu muštras reikalingas.
Aš esu tipiškas kūrėjas. Todėl kartais man norisi užstoti kūrybiškus žmones, nes į juos žvelgiama kaip į truputį kvanktelėjusius. Vis dėlto jie vaidina absoliučiai gyvybiškai svarbų vaidmenį visuomenėje. Be jų niekas nejudėtų į priekį.
– Grįžkime į jūsų vaikystę. Buvote kūrėjas, veržli siela. Tačiau daug laiko turėdavote praleisti prie instrumento, iki tobulumo gludinti kūrinius. Ar pats prisiversdavote tai daryti, ar tėvai „paspausdavo“?
– Aš kartais galvoju, kad tėvai galėjo vos vos daugiau spustelėti. Grojant fortepijonu muštras reikalingas. Iš pradžių vaiką reikia „išdresiruoti“, o paskui jau įsijungia noras ir kūrybiškumas. Tada jis laimingas, nes jaučiasi laisvas. Mano gyvenime muštro turbūt buvo per mažai. Galbūt todėl paskui buvo sunkiau. Ačiū Dievui, paskui kažkaip viskas susibalansavo.
Juk anksčiau muzikanto profesija visiškai neturėjo perspektyvų. Vyrai netgi negalėdavo vesti, nes merginų tėvai priešinosi – norėjo, kad jos rastų pasiturinčius vyrus – teisininkus, finansininkus.
Kita vertus, sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę. Būna įvairiai. Pavyzdžiui, Bethoveną ir Mocartą vaikystėje labai muštravo, ir išėjo geras dalykas. O kai kurie grojo savo noru ar net priešindamiesi tėvų valiai. Juk anksčiau muzikanto profesija visiškai neturėjo perspektyvų. Vyrai netgi negalėdavo vesti, nes merginų tėvai priešinosi – norėjo, kad jos rastų pasiturinčius vyrus – teisininkus, finansininkus.
Ir vienas, ir kitas modelis veikia. Matyt, esmė netgi ne čia. Kažkur kitur. Arba žmogus turi potencialą, arba ne.
Pianistų reikia labai mažai. Todėl tam, kad išsikovotum savo vietą, reikia nugalėti šimtus, net tūkstančius konkurentų.
Kartais net pasibaisėjęs žiūriu į tuos, kurie eina tuo keliu, kurį aš praėjau. Konkurencija neįtikėtina. Groti fortepijonu yra labai nepraktiškas dalykas. Pianistų reikia labai mažai. Todėl tam, kad išsikovotum savo vietą, reikia nugalėti šimtus, net tūkstančius konkurentų. Nežinai, ar krisi kovoje, ar pavyks. Daugumai nepavyksta. Tačiau gera žinia – kadangi žmogus išvysto savo vidinę discipliną ir kūrybiškumą, jis gali persiorientuoti į kitas sferas. Pavyzdžiui, pianistas Ignacy Jan Paderewski tapo Lenkijos prezidentu.
– Bet vis dėlto motyvacija turi būti. Ypač paauglystėje, kai dažnai rūpi kiti dalykai. Noriu paklausti – o į gerus pianistus tais laikais žiūrėdavo merginos?
– Taip. Aišku, ne tiek, kiek į „bitlus“. Pripažįstu, kad dėmesį užkariauti norėjosi. Paaugliui labai svarbu būti „kietam“. Laimė, turėjau gerus mokytojus, kurie sugebėjo mane įtikinti, kad jei aš gerai grosiu, tai ir būsiu kietas. Tai buvo papildomas variklis.
Natūralu, kad dominuoti norisi. Tai yra dar ne dvasinis, tai biologinis dalykas, taip pat ir gyvūnams būdingas. Visi gyviai nori dominuoti, kaunasi dėl teritorijos, dėl patelių. Kartais pasižiūriu vieną kitą filmą apie gamtą. Visi kaunasi, netgi reptilijos.... Tai užprogramuota mūsų prigimtyje.
Pripažįstu, kad dėmesį užkariauti norėjosi. Paaugliui labai svarbu būti „kietam“.
A.Puškinas yra sakęs, kad viską darome tam, kad užkariautume damos širdį. Tačiau tai tik dalis tiesos. Ciniška yra viską suvesti tik į tai, kad visų pastangų priežastis yra dominuoti. Žmogus kuria ir todėl, kad nori pažinti, atrasti, išaugti, išsiskleisti.
– Ar tą suvokėte tada, kai studijavote Maskvoje ir jus mokėti legendinė rusų pianistė Vera Gornostajeva?
– Tose temose, apie kurias dabar kalbam, ji buvo labai „pasikausčiusi“. Mokėjo paaiškinti, kaip vyksta sublimacija, tam tikras energijos perkeitimas iš paprastesnių tikslų į labiau pakylėtas formas. Sakydavo, kad jei energiją išbarstai vakarėliuose, tai to nesudėsi į savo meną.
Prisimenu, kaip ji man iškėlė ultimatumą. Paaiškino: „Noriu į tave investuoti, nes tu turi potencialą. Noriu tau padėti, kad tas potencialas išsiskleistų. Žinau, kaip tai daroma. Bet jei tu švaistysi savo jėgas, tada nieko nebus. Tada man irgi neįdomu“. Mokytoja sakė, kad metus turiu gyventi kaip vienuolis. Pavyzdžiui, negerti alkoholio. Kai paklausė, ar tokiam eksperimentui „pasirašau“, atsakiau, kad taip. Ir tai buvo labai įdomus eksperimentas.
Dabar pats esu pedagogas. Ir įtariu, kad šiais laikais būtų negalima taip elgtis. Tai jau būtų kaip teisių pažeidimas, kišimasis į privatų gyvenimą.
– O ar per tuos vienerius vienuoliškus gyvenimo metus jautėtės ką nors praradęs?
– Ne, nelabai. Aš pats to norėjau. Supratau, kad dar spėsiu pasilinksminti. V.Gornostajeva akcentavo, kad yra „arba – arba“ momentas, kad žmogus turi pasišvęsti. Mokytoja sakydavo, kad sąmonė turi nenutrūkti. Tai turi būti vienas procesas – ir miegant, ir atsibudus. Vienas tikslingas procesas. Kaip vienuolio malda.
Jei mokytojas yra tik griežtas, tai žmogus kaip tik to purtysis.
Tačiau griežtumas – tik viena medalio pusė. Jei mokytojas yra tik griežtas, tai žmogus kaip tik to purtysis. Bet jeigu jis geba sudominti, jei geba taip uždegti, kad tai yra tau įdomiau už viską, tai tada jokio praradimo net nejauti. Nes tada kaip tik gyventi tampa labai labai įdomu.
– Kokią reikšmę jums turėjo šis ryšys su Mokytoja?
– Tai man buvo be galo svarbu. Kaip jau anksčiau kalbėjom, žmogus nori išsiskleisti. O mokytojas jam padeda to tikslo siekti, dėl to jis ir tampa be galo svarbus.
Dabar pats esu mokytojas ir žinau, kad dalis mokinių turi tą alkį. Tada man visiškai kitos pajėgos atsiveria. Turiu energijos, daug jėgų ir entuziazmo vesti tokį žmogų.
Bet turi būti du: mokinys ir mokytojas. Jeigu mokinys neturi gyslelės, jei jis nesiekia tos būsenos, jis gali jos net nepastebėt. Jam gali atrodyt: „Kas čia per nesąmonės?“ Ir taip – šie dalykai neaprašomi, neturi aiškaus loginio pagrindo.
Dabar pats esu mokytojas ir žinau, kad dalis mokinių turi tą alkį. Tada man visiškai kitos pajėgos atsiveria. Turiu energijos, daug jėgų ir entuziazmo vesti tokį žmogų.
Bet taip pat yra mokinių, kurie nori techninių „receptų“. Ypatingai kai užsienyje tenka dėstyti, yra nuostata „Make them happy“ – lietuviškai šią frazę versčiau nepažodžiui „Padaryk, kad klientas būtų patenkintas“. Tada mokinys – užsakovas, o aš, profesorius – paslaugos teikėjas. Taip dirbti daug mažiau įdomu. Ir vargina kur kas labiau.
Beje, pastebėjau, kad aš jau nebemoku sugroti vien tik techniškai. Man tada ir techniškai nesigauna.
– Jei studentas trokšta gelmės, tada ir pats užsidegate?
– Toje gelmėje yra labai daug energijos, labai daug jėgų, entuziazmo, liepsnos, tikėjimo…. Todėl ir drįstu sakyti, kad tai yra aukštesni dalykai negu technika. Tai jie valdo techniką.
Beje, pastebėjau, kad aš jau nebemoku sugroti vien tik techniškai. Man tada ir techniškai nesigauna. Technika turi būti „pajungta“ kokiam nors aukštesniam tikslui. Ji yra kaip tiltas į mažiau pažintą realybę.
– Aš pati jokio pianisto nedrįsčiau vertinti. Man atrodo, kad jei kas nors groja greitai ir tiksliai, tai jau groja gerai. Bet tai nereiškia, kad mėgstu tokios muzikos klausyti. O štai kai pats grojat, klausytis gera. Atsiveria kažkokia kita dimensija. Galbūt apie tai jūs ir kalbate?
– Yra daug pianistų, kurie tiesiog greitai groja. Tai kaip sportas – greitai, mikliai, organizuotai kažkas daroma. Ir tai žmonėms irgi patinka. Bet būna, kad žmogus atsiduria tokiame evoliucijos taške, kad jam neužtenka materijos. Reikia dvasios.
Ir štai jūs sakote, kad jums tai įdomu. Man irgi tik tai įdomu.
Yra daug pianistų, kurie tiesiog greitai groja. Tai kaip sportas – greitai, mikliai, organizuotai kažkas daroma.
– Prisimenu, kaip kalbėjot, kad jums svarbu pajusti ryšį su auditorija. Ar šioje plotmėje irgi vyksta mokymasis?
– Taip, tai bendravimas. Kai vis labiau pajunti žmones, užsimezga ryšys.
Kai buvau jaunas, labiau norėjau parodyti save. Buvo daugiau egoizmo, norėjosi įrodyti, kad galiu, sužavėti auditoriją ar kai kuriuos joje sėdinčius asmenis. Paskui viskas išsigrynina. Norisi būti ne prieš publiką, o kartu su publika. Norisi, kad jie žvelgtų į tuos pačius dalykus, į kuriuos aš žvelgiu.
Mano siekiamybė ir yra ta, kad publika nebūtų kaip cirko žiūrovai, o juos galima būtų pasikviesti į tą misteriją.
Būna tam tikrų pakylėtų, beveik rojaus būsenų. Tai labai stiprios, didingos būsenos, kurios yra meninė ir dvasinė tiesa. Kai tą patiri, nekyla abejonių, kad muzikoje yra kažkas daugiau. Tada norisi ten pasikviest kitus. Tai yra kažkas panašaus į komuniją.
Mano siekiamybė ir yra ta, kad publika nebūtų kaip cirko žiūrovai, o juos galima būtų pasikviesti į tą misteriją.
– O su studentais apie tai kalbat?
– Aišku, kalbu. Nors jauno žmogaus gyvenime yra kliūčių, kurios neleidžia būti laisvam. Tam, kad atsirastų grožis, kuris yra kaip tiltas į dvasią, reikia valdyti techniką.
Aš nuolat prieinu prie išvados, kad mokymasis yra geriausias dalykas, kuris gali su manimi atsitikti.
Tačiau tam ir yra mokymasis, kad tas įrankis, kuriuo darai meną, neatšilptų. Nesvarbu, ar tai instrumentas, ar balso stygos. Pavyzdžiui, Virgilijus Noreika iki pat senatvės labai domėjosi balso stygų technologija ir dainavo. Pamenu jį sakant: „Kai buvau jaunas, rėkiau ir viskas. Savaime duota buvo gamtos“. O paskui jau pradėjo savo „instrumentą“ šlifuot. Kadangi jis iki pat galo šlifavo, tai ir dainavo iki gyvenimo pabaigos.
– Kaip atsiranda požiūris, kad mokytisreikia visą gyvenimą?
– Aš nuolat prieinu prie išvados, kad mokymasis yra geriausias dalykas, kuris gali su manimi atsitikti. Esu amžinas mokinys. Tai yra būtinybė, ne pridėtinis, bet esminis dalykas. Negalėčiau išgyvent, jei nesimokyčiau.
Kai studentas pabaigia groti kūrinį, visada klausiu: „Ką tu galvoji? Ką jauti?“
Juk jei nesimokyčiau, ar galėčiau pats mokyti studentus? Vis dėlto priežastis net ne ta.... Mokymasis tiesiog man yra kaip oras.
Kai studentas pabaigia groti kūrinį, visada klausiu: „Ką tu galvoji? Ką jauti?“ Kartais teiraujuosi, ką jam sakė kitas mokytojas. Ir čia ne šnipinėjimas, o bendras darbas. Nuo tos vietos jau galima pradėti pedagoginį procesą. Kitaip, jei yra vienpusis priėjimas, mokytojas tik aiškina mokiniui, kaip reikia daryti, tai yra negyva.
– Pabaigoje pokalbio man norisi paklausti, kaip pasibaigė su piešimu. Ar jis liko jūsų gyvenime bent kaip hobis?
Ne. Piešimas apmirė. Tačiau dabar piešiu vaikiškus piešinius savo dukrai. Dukra prašo „Nupaišyk arklį“, aš ir nupaišau – taip, kaip moku. O mano žmona dailininkė Kristina Norvilaitė-Geniušienė giria, kad fantastiškai paišau. Tada pasižiūriu – tikrai gaunasi gana meniškai, nors ir primityviai, lyginant su profesionalais. Vadinasi, kažkoks įgūdis iš vaikystės išliko. Sklando net idėja surengti parodą, nes yra šūsnys vaikiškų piešinių.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
