"Įdomus faktas, kad Romantizmo epochos atstovai buvo ne tik kolegos ir draugai, bet ir konkurentai, todėl savo kūrinius skyrė vienas kitam. Jiems apibūdinti pianistas P.Geniušas naudoja terminą „talpūs“, nes, pasak jo, muzikiniai kūriniai talpina savyje ir meilę, ir tragediją, ir maldą, ir pagundą, kitaip tariant, visą gyvenimą.
Dėl to, kaip pažymi muzikantas, kūrinių klausyti nebus paprasta, tačiau bus labai įdomu, nes kiekvienas ras peno mintims ir idėjoms", – rašoma žiniasklaidai išplatintame pranešime.
Apie tai – interviu su pačiu P.Geniušu.
– Ko gero, esate girdėjęs teiginį „menas išgelbės pasaulį“. Kokią galią, jūsų nuomone, turi muzika?
– Muzika turi galią padėti žmogui, nes ji suteikia energijos, įkvepia. Kadangi pasaulis didžiąja dalimi sudarytas iš žmonių dėl to, matyt, taip ir sakoma, kad menas išgelbės pasaulį.
– Ar turite muzikinį kūrinį, kuris visada jus nukelia į praeities prisiminimus ar galbūt primena kažkokį ypatingą įvykį?
– Jeigu pasakyčiau, kad turiu, tai to nepakaktų, nes mano visas gyvenimas yra muzika. Kūriniai, su kuriais aš dirbu arba kurių klausau, yra susiję su mano praeitimi, dabartimi ir net ateitimi – su viskuo, todėl tai yra labai stipriai susiję.
– Kiek muzikos atsinešate į asmeninį gyvenimą, ir kiek gyvenimo į muziką? Ar visgi pavyksta atskirti šiuos du dalykus: darbas lieka darbe, namų rūpesčiai – namuose?
– Viskas yra persipynę. Net buityje muzika būna kažkur fone, o dirbant apima įvairios mintys apie gyvenimą. Žmogus jau toks yra, kad per vieną sekundę gali didelį kiekį informacijos apdoroti, todėl ir negali šių dviejų dalykų atskirti.
– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinę, eksperimentinę muziką? Koks jūsų santykis su ja?
– Ji yra labai įvairi. Yra ir blogos, ir geros arba tokios, kuri man patinka arba nepatinka. Jei ta šiuolaikinė, eksperimentinė muzika man patinka ir yra įdomi, tuomet santykis su ja yra teigiamas ir kartais pats ją atlieku. Žinoma, nesinori nieko praleisti, todėl seku, kokios muzikos klausosi mano dukra ir sūnus, kas įdomu mano studentams.
– Jūs dėstote studentams. Kokią patirtį, muzikos filosofiją jiems siekiate perduoti?
– Mane, aišku, labiausiai žavi tie studentai, kurie dega noru muzikuoti ir jaučia meilę muzikai. Jeigu kartais kyla abejonių dėl to, stengiuosi, visų pirma, jiems įdiegti meilę muzikai, sudominti ir padrąsinti. Manau, kad muzika gali užimti visą gyvenimą, todėl begalinė meilė jai yra pagrindinis dalykas, o visa kita tik detalės.
– Kokie kiti jūsų srities muzikai jums visada imponavo arba turėjo įtakos jūsų muzikinėje karjeroje?
– Be abejo, mano tiesioginiai mokytojai bei kiti muzikantai turėjo labai didžiulės įtakos mano ugdymui, skirdami tam labai daug savo laiko. Manau, kad kiekvienas muzikantas giliai širdyje yra mokinys ir mokosi iš kitų muzikantų, todėl save pavadinčiau amžinu mokiniu.
Manau, kad kiekvienas muzikantas giliai širdyje yra mokinys ir mokosi iš kitų muzikantų, todėl save pavadinčiau amžinu mokiniu.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti kūrybos procese? Kas padeda juos įveikti?
– Iššūkiai visada lydi muzikantus, kurie siekia tobulumo. Šiuo metu didžiausias iššūkis yra mano rečitaliai, nes grosiu tikrai sudėtingus kūrinius, o tai, kas jau vyko anksčiau, nebe iššūkiai, tai jau praeitis.
– Ar dirbant muzikos srityje daugiau tenka dirbti vienam ar kolektyve? Kaip jums labiau patinka vienu ir kitu atveju?
– Pianistai yra vienišiai ir aš pats labai daug laiko praleidžiu vienas prie instrumento, tačiau dirbti su orkestru ar dainininkais irgi labai smagu ir savaip miela. Sakyčiau, perjunginėju bėgius. Man patinka ir ramiai pabūti vienam, bet ir labai patinka bendrauti, kai tas bendravimas yra kūrybiškas ir įdomus.
– Ar turite kokią nors išskirtinę svajonę, susijusią su muzika, ar jau viską jaučiatės pasiekęs?
Tikrai, kad visada yra, ko siekti. Net jei geram muzikantui yra daug metų, vis tiek jis turi kažkokių idėjų, muzikinių, meninių norų, kuriuos nori įgyvendinti, o jeigu to nėra, tada turbūt jau yra viskas.
