Tarp sugrįžtančiųjų ir pianistė Kamilė Zaveckaitė, šiandien su džiaugsmu besidalinanti prisiminimais, išgyvenimais, kurie ją, tuomet dvylikametę, lydėjo konkurso metu, bei idėjomis, kurios lydi šiomis dienomis.
– Kamile, esi dalyvavusi ir Nacionaliniame, ir Tarptautiniame Balio Dvariono konkurse. Tuomet tapai nacionalinio konkurso, turbūt svarbiausio šalies jaunųjų atlikėjų konkurso, pirmos vietos laureate. Kuo tau buvo ypatinga ši patirtis?
– Nacionalinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas sudrebino ir pakeitė mano gyvenimą iš pagrindų. Tapusi jo laureate, atitinkamai buvau pakviesta į pirmąjį jau tarptautinio konkurso turą.
Užbėgant įvykiams už akių, noriu skambiai pranešti, kad tarptautinio konkurso nelaimėjau. Net nepraėjau į antrą turą! Dėl netiksliai perskaitytų ar nesuprastų repertuaro nuostatų, neatitikau turo formato ir, nors pasirodžiau išties puikiai, eiti toliau negalėjau. Mano lietuviškas kuklumas verčia paminėti, kad nekalbu savais, o gerbiamų Aleksandro Jurgelionio ir Justo Dvariono žodžiais, išsakytais po mano pasirodymo.
– Jaučiu, kad čia taško dar nenori dėti. Taigi, kas vyko po to?
– Taip, tuometinis ,,pralaimėjimas” dar niekada nebuvo toks saldus! Pirmojo turo repeticijos metu, mano mylimoj M.K.Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoj salėj, buvau tiesiogine to žodžio prasme sumedžiota tuometinės mokyklos darbuotojos, atsakingos už talentingų vaikų paiešką.
Per daug neišsiplečiant, viskas, kas įvyko po jos pasisveikinimo su manimi, buvo tarsi aukštesnės energijos master planas ir vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime – įstojimas, arba perstojimas, iš gimtojo miesto Marijampolės į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
Talentų agentė Ausma paklausta manęs, negebančios suvokti, kodėl ji pasirinko išklausyti būtent mano repeticiją, kodėl dalyvę, net nepraėjusią į kitą turą, pakvietė studijuoti prestižiškiausioje Lietuvos jaunųjų menininkų institucijoje, atsakė maždaug taip: „nei laimėtas nacionalinis, nei nelaimėtas tarptautinis konkursas neapibrėžia tavęs kaip muzikantės, neprideda daugiau ir neatima iš tavęs tavo talento.
Šiandien tavo nuoširdus muzikavimas kalba apie tavo atsidavimą ir tyrą meilę muzikai. O tikra meilė visada nugali! Šiandien mes esame nugalėtojai, jeigu ir vėl pasirinkome ne tik daryti tai, ką mylime, bet ir dalintis ta meile su kitais.“
B.Dvariono konkursas visuomet turės ypatingą vietą mano širdy, atliepiančią nostalgišką sentimentalumą ir nenusakomą dėkingumą. Daug turi įvykti tam, kad pradėtum žengti tvirtu menininko keliu. Tačiau visuomet, kad ta pradžia įvyktų, reikia vieno „klik!“, kuris determinuotų reikalingą drastišką pokytį.
Šis projektas – tai erdvė, kurioje gali nutikti magiški dalykai. Mane ištikusi magija padovanojo pianistės specialybę, parodydama būtent man skirtų dėsnių jėgą. Tikiu, kad visi jaunieji smuikininkai ir pianistai, kurie pasiruošę susitikti su savo jaudinančia pradžia, įgaus patirtį, suteiksiančią inercijos galbūt visą likusį gyvenimą eiti būtent muziko ar muzikės keliu!
– Šiemet prie Tarptautinio B.Dvariono konkurso prisijungi iš kiek kitų pozicijų – kaip Marijampolės filharmonijos meno vadovė nusprendei įsteigti koncertinį prizą vienam iš konkurso dalyvių. Žadėjai stebėti konkurso transliacijas, sekti naujienas. Pirmiausia – kaip jautiesi grįždama?
– Žengimas atgal į B.Dvariono konkursą mane, kaip be galo jautrų žmogų, žinoma, netgi verčia graudintis iš laimės! Negaliu patikėti bėgančio laiko greičiu, negaliu patikėti, kad turiu garbę vertinti konkurso finalininkus ir būti vienu iš žmonių, atnešančių taip trokštamos papildomos koncertinio salsumo į jų gyvenimus. Kartu su Marijampolės filharmonijos direktoriumi dirigentu Mariumi Reklaičiu nekantraujame išgirsti neabejotinai talento nestingančius jaunosios kartos muzikantus.
– Į ką ketinate kreipti dėmesį renkantis, kam įteikti savo skiriamą prizą?
– Be savaime suprantamų rodiklių, tokių kaip profesionalumas, aukšta kokybė, muzikalumas, ieškosime interpretacijų unikalumo – drąsos atskleisti savo balsą, išspinduliuoti asmeninę sąsają su kūriniu. Ieškome autentiško tik jam ar jai priklausančio istorijos pasakotojo.
Nebijojimas konkurso rėmuose išlikti savimi yra tiesus kelias ne tik į klausytojo, komisijos nario širdį, bet svarbiausia – tai yra sveikas kelias į savo paties širdį, kuri gausiai apdovanos savęs neišsižadantį šeimininką.
– Ar galėtum kiek plačiau papasakoti apie Marijampolės filharmoniją, įstaigos tikslus ir idėjas?
– Marijampolės Filharmonijos pagrindinis tikslas yra puoselėti klasikinę muziką ir skatinti žmonių žingeidumą menams. Ypatingas dėmesys yra skiriamas jaunajai Sūduvos menininkų kartai. 2022-aisiais metais įsteigto Sūduvos jaunimo simfoninio orkestro, kuriam vadovauja jau minėtas Marius Reklaitis, veikla siekiama motyvuoti jaunuolius rinktis muziką ir atrasti jos teikiamas dovanas, praturtinančias žmogaus kultūrinę kompetenciją.
Šiais metais Marijampolės Filharmonija organizuoja rugsėjo mėnesį ketvirtuoju sezonu nuskambėsiantį tarptautinį klasikinės muzikos festivalį ,,Kultūros dienos”. Kaip visuomet, festivalis bus be galo įvairialypis, stebins netikėtais ir inovatyviais koncertų formato pasirinkimais bei pritrauks gausų tarptautinį pripažinimą pelniusių atlikėjų srautą.
Nekantraujame pasidalinti artėjančio festivalio renginiais ir visomis naujienomis! Dėl to visus, kartu su mumis nekantraujančius, kviečiame sekti Marijampolės Filharmonijos Facebook bei Instagram paskyras, apsilankyti internetinėje įstaigos svetainėje ir, labai tikiuosi, jau rugsėjo mėnesį susitiksime Sūduvos sostinėje, viename iš festivalio koncertų.
– Kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyveni dabar, Kamile? Kokie kiti projektai laukia netolimoje ateityje?
– Pati nespėju sugaudyti visų savo idėjų! Pastaraisiais metais jaučiu tokią gausą. Esu apdovanota stipria sveikata, mylinčia ir palaikančia šeima, draugais, talentingu bei brangiu kolegų ratu. Mūsų kartu apjungiamos jėgos neša daug kūrybinės šviesos.
Esu atrodo kaip niekad motyvuota kiekvieną dieną bandyti tapti geresne pianiste, festivalio organizatore, studente negu buvau vakar. Noriu padėti pagalbos ieškantiems, noriu dalintis džiaugsmu, atneštu suvokimo, kad aš nesu TIK pianistė. Muzikas yra derinys įvairiakrypčių gabumų, kurių nevalia užgožti ir rezervuotu vienalypiškumu.
Jeigu esi talentingas vienoje specialybėje – greičiausiai esi talentingas dar ir kitoje! Todėl esu perpetuum mobile pasiruošime įvairiems soliniams, kamerinės muzikos projektams. Siekiu atsakomybės atžvilgiu intensyvėjančių aukščiausiojo laipsnio studijų bei nepailstančiai dirbu prie absoliučiai neatsitiktinės, o sąmoningai siektos tarptautinio klasikinės muzikos festivalio gimtajame krašte sėkmės.
– Ar norėtum ko nors palinkėti būsimo konkurso dalyviams? O galbūt įspėti ar paraginti?
– Noriu švelniai priminti, kad, jeigu jau pasiryžote atskleisti ir ,,atiduoti” savo muzikavimą kitų vertinimui, žinokite, kad menas yra individualaus skonio reikalas. Vienam gal labai patiksite, kitas, galbūt, būtent tą dieną negebės jūsų pajausti, suprasti. Kiekvieną dieną rezonuojame vis su kitokiais atlikimo meno dažniais. Ir tai yra viena žaviausių mūsų specialybės savybių!
Šabloniškas posakis, kad vien dalyvavimas pats iš savęs jau yra laimėjimas – išties teisingas. Kruopštaus darbo, įdėto į šio konkurso pasiruošimą, niekas negali iš jūsų atimti: savo dėstytojų ir šeimos palaikymo dėka jau tapote didesniais ir perkopėte patys save!
