Iki šiol Lietuvoje yra skambėjusi tik pirmoji Steve’o Reicho kūrinio „Drumming“ dalis, tačiau visas, bene pusantros valandos trunkantis 4 dalių ciklas, dar niekuomet nebuvo atliktas mūsų koncertų salėse.
Žymus amerikiečių kritikas K. Robertas Schwarzas yra sakęs, kad Steve’o Reicho „Drumming“ yra „pirmasis minimalizmo šedevras“ muzikos istorijoje. Jį kompozitorius kūrė 1970-1971 m., grįžęs iš kelionės Ganoje, kur stebėjo vietos būgnų muzikos meistrus ir tyrinėjo jų atliekamą muziką. Jo mokytojas buvo garsus vietos būgnininkas Gideonas Alorwoyje. Nors viešnagę Afrikoje kompozitoriui teko nutraukti užsikrėtus maliarija, grįžęs jis ne tik sukūrė „Drumming“, kur remiamasi jo afrikietiška muzikine patirtimi, bet ir subūrė vėliau visame pasaulyje išgarsėjusį ansamblį „Steve Reich and Musicians“. O ansamblis, savo ruožtu, ne tik pasitarnavo S. Reicho kūrinių atlikimui ir populiarinimui – kompozitorius ypač susikoncentravo į muzikos perkusijai rašymą, o ansamblio populiarumas paskatino kurtis naujus perkusijos kolektyvus, atliekančius naująją muziką.
„Drumming“ premjera įvyko 1971 m. gruodžio mėnesį Niujorko Modernaus meno muziejuje. Netrukus po to „Steve Reich and Musicians“ kūrinį atliko Bruklino muzikos akademijoje ir Bruklino rotušėje. Pastarasis istorinis atlikimas yra įamžintas garso albume, o iš viso „Drumming“ yra įrašytas net šešiuose albumuose, ir iki šiol išlieka vienu dažniausiai klausomų amerikietiškojo minimalizmo kūrinių. Kritikai S. Reicho „Drumming“ vadina šedevru ir ode perkusijai bei apibūdina kaip progesyvų kūrinį, kuriame kompozitorius sujungė minimalistinės kompozicijos ir elektroninės šokių muzikos principus.
„Drumming“ atikime dalyvauja ne mažiau kaip 12 atlikėjų. Pirmoje dalyje grojama keturiomis poromis suderintų bongų, užgaunant būgnus medinėmis lazdelėmis. Antroje dalyje skamba trys marimbos ir du arba trys moterų balsai, trečioje dalyje – trys varpelių rinkiniai ir pikolo fleita, o ketvirtoje dalyje į bendrą skambesį įsitraukia visas ansamblis. Kūrinio trukmė gali įvairuoti nuo vienos iki pusantros valandos. Įdomu, kad visas kūrinys grindžiamas viena ritmine formule, kuri, įvairiai pateikiama, leidžia išauginti didžiulį, klausytojus į muzikos tėkmę įtraukiantį kūrinį.
„Tai Reicho stulbinamas šedevras, inspiruotas afrikietiškų būgnų. Ritminės formulės čia yra tokios paveikios ir hipnotizuojančios, kad, jei jau įsitraukiate, būnate sukrėstas, kai po valandos visa tai pasibaigia. Didžiausio džiaugsmo man suteikė kūrinio klausymasis koncerto metu, kai Reicho ansamblis atliko maksimalų numatytą pakartojimų skaičių. Ir būna labai gaila, kai įrašuose šis kiekis ribojamas“, – rašo kitas žymus JAV kritikas Leslie Gerberis. Koncerte Vilniuje kaip tik numatomas atlikti maksimalus pakartojimų skaičius.
