Po kelių metų grupę kalbino kolegė Reda, o šią savaitę jie vėl atvažiuoja koncertuoti į Vilnių – laukia dar vienas ketvirtadieninis pasų patikrinimas „Platformoje“.
Atrodo, avansas suteiktas ne veltui – per tą laiką grupė išleido kelis albumus: „63610*“ (2015), „La Nuit*“ (2017) ir ruošia trečiąjį. Tačiau svarbiausia, muzikantai po truputį palieka „zaros grupės“ įtakos zoną, nors minėtas „INmusic“ juos pristato kaip: „neįprastą euforijos ir melancholijos mišinį, kurį, nenuostabu, daugelis skuba lyginti su legendiniais „Joy Division“.“ Patys muzikantai iš to juokiasi: „Mums patinka ši grupė, bet nemanome, kad grojam kažką panašaus. Yra daug kitų grupių, kurių skambesiuose gaudome įkvėpimą. „Joy Division“ tiesiog yra populiariausia post-punk‘o grupė, tad kai kas nors nori priskirti mus post-punk‘ui ir žino tik „Joy Division“ – lygina su jais.“
Beje, nors „Super Besse“ dažniau groja užsienyje nei gimtinėje, jie ir toliau lieka ištikimi rusų kalbai. „Esame nusprendę likti tuo, nuo ko ir pradėjome – rusakalbe grupe.“ – sako jie: „Nes būtent šioje kalboje esame geriausi. Pradėję tikėjomės, kad mūsų klausys Baltarusijoje ir kai kuriose Europos šalyse bei Rusijoje. Bet pirmaisiais gyvavimo metais dainuodami rusiškai jau pradėjome turus po Baltijos šalis, Prancūzijoje, Vokietijoje. Mums malonu, kad yra toks poreikis, bet savęs keisti dėl kitų nenorime.“
– Prieš koncertą Vilniuje, grojote festivalyje „INmusic" Zagrebe, Kroatijoje, kartu su tokiais atlikėjais kaip „The Cure“, „Foals“, „Suede“, „The Hives“, „Fontaines D.C.“, „Zeal & Ardor“ ir kitais. Skamba kaip svajonių išsipildymas. Ar dėl to ir sukūrėte grupę?
– Tai buvo jau antras kartas, kai grojame šiame festivalyje. Pernai į mūsų pasirodymą užsuko Paul'as Banks'as iš „Interpol'ų“ ir po koncerto užkulisiuose pasakojo, kurie mūsų gabalai jam labiausiai patiko. Nemanau, kad su tokiais muzikantais elgiamės kaip su stabais. Labiau – pagarbiai, neinam iš proto kaip tikri fanatikai. Atsiranda savotiškas bendrumo jausmas, kad visi užsiimame tuo pačiu, nepriklausomai nuo muzikinio žanro. Nepaisant to, labai malonu dalintis scena su tokiais garsiais vardais.
– Prancūzijoje yra mažas miestelis Super Besse – ar jūsų pavadinimas turi ką nors bendro su juo?
– Ką tik surinkę grupę galvojome, kokį pavadinimą reikėtų pasirinkti – Saša Sinica, grojantis bosine gitara, pasiūlė šį vardą – kaimelio Prancūzijoje pavadinimą. Saša domisi dviračių lenktynėmis, ypač „Tour de France“ – vienas šių lenktynių etapų driekiasi šalia šio miestelio. Rusiškai tai skamba kaip „Super Velnias“, mums patiko toks žodžių žaismas. Vėliau ten koncertavome, labai įdomiai jautėmės.
– Kaip atsitiko, jog tapote duetu? Ar jūsų muzika nuo to tapo minimalistinė?
– Grupės klavišininkas Paša Michalokas nusprendė pasitraukti iš muzikos. Jam sunkiai sekėsi išgyventi visus tuos turus ir muzikinį gyvenimą išvykose ir jį galima lengvai suprasti. Dabar grojam dviese, nusprendėme nieko į jo vietą neieškoti. Beveik baigėm trečiąjį albumą, kurį sukūrėme jau be Pašos. Bet nepasakytume, kad sintezatorių tapo mažiau, galbūt netgi daugiau.
– Saša aka SNCF gegužį išleido savo „Tennis Ball“ miksą. Ar turite daugiau muzikinių arba meninių projektų už „Super Besse“ ribų?
– Kol kas čia aktyvus tik Saša, yra keletas naminių eksperimentų, bet tai ir viskas.
– Pavasarį grojote Azijoje. Kokie pagrindiniai skirtumai palyginus su koncertais Europoje?
– Skirtumų beveik nėra, iš tikrųjų. Žinoma, yra visokių detalių, kaip tarkim, snikersai ar kokakola užrašyti hieroglifais, garso operatoriai nelabai supranta angliškai ir panašiai. Bet aparatūra ta pati, žiūrovai taip pat reaguoja, mums iš esmės labai patiko.
– Kaip manote, ar politinė situacija Baltarusijoje suteikia šios šalies atlikėjams papildomo patrauklumo? Žinote, gyvenimas paskutinėje Europos diktatūroje daugeliui vakariečių skamba egzotiškai...
– Galbūt taip ir yra. Iš šalies geriau matosi, nes gyvendamas šioje šalyje nerandi jokios egzotikos tame, kad vienas žmogus uzurpavo valdžią daugiau nei 20 metų. Nedidelė žmonių dalis jį palaiko, įskaitant ir jėgos struktūras, likusieji gyvena diktatoriaus priespaudoje.
– „Super Besse“ jau kelis kartus grojo Vilniuje. Kaip apibūdintumėt šį miestą?
– Mažas, tačiau labai įdomus miestas, mums labai patinka jame koncertuoti. Jis yra tik kelios valandos kelio traukiniu nuo Minsko, tačiau jaučiasi didžiulis skirtumas – architektūra, žmonės, pasaulio suvokimas. Vilnius primena tokią vietą, kokia norėtų tapti Minskas, tačiau valdžia to neleidžia.
– Jūsų kūrinys įtrauktas į filmo „Hotel Mumbai“ garso takelį. Sunku įsivaizduoti Indijos vaizdus, prabangų viešbutį ir teroristus skambant „Super Besse“. Kokioje scenoje skamba jūsų kūryba?
– Mūsų muzika šiame filme atsirado leiblo „I Love You Records“ dėka – filmo garso vadyba išgirdo dainą „Холод“ („Šaltis“) ir nusprendė, kad ji puikiai tinka scenai su rusų oligarchu. Nesinori spoilinti, todėl tai viskas, ką galime pasakyti. Mūsų požiūriu daina ten „įsipaišė“ gana organiškai. Ji nuskamba labai trumpai, toli gražu ne pagrindinė filmo garso takelio tema.
– Kada planuojate pristatyti savo naująjį albumą? Galbūt pagrosite keletą naujų dainų „Platformoje“?
– „Platformoje“ naujų kūrinių turbūt negrosime. Tačiau praktiškai visos dainos jau paruoštos, liko tik atidirbti kelių trekų vokalines partijas ir įrašyti galutinę albumo versiją. Kol kas viskas skamba labai įdomiai, bent jau mums. Greičiausiai, albume bus 10 naujo grupės skambesio trekų.
– Kada labiausiai jaučiatės ore?
– Labiausiai jaučiamės ore, kai išvažiuojame į turą su savo dainomis, skrendame iš miesto į miestą, kai tai vyksta dabar. Tikimės, tai dar kurį laiką tęsis.
