Intensyviame D. Razausko ir jo grupės pasirodymų sąraše – ir rugpjūčio 18 dieną Anykščiuose prasidėsiantis tradicinis, 15-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Ne kartą festivalyje pasirodęs ir vienas, ir su grupe, ir su styginių ansambliu, šią vasarą D.Razauskas į sceną išeis kartu su grupe „Vos Vos“.
„Tai – didžiulis malonumas, grupės muzikantai esame draugai, mus vienija bendras požiūris, muzikos vizija, galimybė scenoje improvizuoti ir džiaugtis vienas kitu“, – sako D. Razauskas ir žada festivalio dalyviams siurprizą. Nežinia, ką scenoje gali iškrėsti Domantas, „Vos Vos“ ir „G&G Sindikatas”.
Dainų autorius ir atlikėjas atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
– Domantai, kalbi apie vieną, koncertų prasme, intensyviausių savo vasarų. Ar nėra sunku dainuoti, kai daugybė žmonių Ukrainoje išgyvena karo siaubą?
– Man keistas šis patosas – oi, negaliu skaityti, negaliu maudytis, negaliu eiti uogauti, grybauti! Kokia tada išvis prasmė?! Atsisėdi ir bliauni šešis mėnesius – tiek jau vyksta šitas karas. Sutinku, pirmosiomis dienomis, savaitėmis bet kokios pramogos buvo betikslės ir beprasmės. Ypač tiems, kurie kuria ir atlieka pramoginę muziką atrodė, na, kaip čia imsi siautėti scenoje?!
Mūsų grupės muzikantams – atvirkščiai, turime dainų, kurios gana stipriai atliepė mūsų vidines refleksijas. Beje, daina, kuria dabar baigiame visus savo koncertus „Geležinis lietus“ gimė praėjus gal mėnesiui nuo karo pradžios. Man atrodo, kad koncertuoti, padėti kolegoms muzikantams iš Ukrainos, kurių gana nemažai atvyko į Lietuvą, padėti nuo karo pabėgusiems žmonėms, remti kariaujančius yra daug prasmingiau nei kniaukti, kaip mums sunku, kad jiems sunku.
– Pirmosiomis karo dienomis daugybė žmonių skaitė tavo surinktą ir į lietuvių kalbą išverstą informaciją apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Dabar to nebedarai?
– Žinutes apie Ukrainą socialiniuose tinkluose rašiau gerą mėnesį. Neplanavau to daryti, – žinia apie karą mane pasiekė Vilniaus knygų mugėje, kurioje organizavome „Muzikos salę“.
Impulsyviai išverčiau pirmąsias žinias, o jaunesnieji mano kolegos ir kai kurie bendraamžiai paragino: „Tu tik versk, mes nemokam rusų kalbos, nesuprantam, o žinoti norime“. Karštojoje karo fazėje tie vertimai, matyt, buvo prasmingi – daugybė žmonių ieškojo bet kokios informacijos. Kai prasideda lėtoji, nuobodžioji, kantrybės reikalaujanti fazė, naujienų srautas natūraliai ataušta, antraštės ima keistis.
Mūsų grupės muzikantams – atvirkščiai, turime dainų, kurios gana stipriai atliepė mūsų vidines refleksijas.
Aš nenustojau sekti, kas vyksta Ukrainoje, įvykiai nuolat keičiasi – čia vieni du šimtus metrų į priekį, čia kiti – atgal. Man šiandien būtų sunku kasdien, po keturias ar penkias valandas skirti informacijos atrinkimui, tikrinimui, sistematizavimui ir vertimui. Juo labiau, kad yra žmonių, kurie tai puikiai daro.
– Vedi radijo laidas apie muziką, esi Lietuvos atlikėjų asociacijos AGATA tarybos pirmininkas, daug bendrauji su muzikantais. Ar gali pasakyti – mūsų muzikos pasaulio dalyviai aktyviai reiškia savo politines pažiūras ar yra labiau apolitiški?
– Aš labiau kalbėčiau ne apie politiškumą, o apie pilietiškumą. Politikavimas mane erzina, man jis visai neįdomus, neįdomi ir kritinė masė nykių, pilkų veikėjų, su kuriais tenka susidurti. Tačiau pilietinė laikysena, kokia ji bebūtų – svarbi. Bėda, kad kažkodėl Lietuvoje pilietinė pozicija būtinai siejama su dešiniųjų rinkėju. Tai absurdas.
Aš apskritai netikiu, kad mąstantis žmogus laikosi įsikibęs kažkokių nepajudinamų monolitinių pažiūrų. Jei pradedi kalbėti su konkrečiai, paaiškėja, kad tarp muzikantų apstu įvairiausių pažiūrų žmonių. Ir mano paties pažiūros kai kuriais klausimais yra veikiau kairiosios, kai kuriais dešiniosios. Dalies kolegų domėjimasis politika baigiasi riksmu „Aš palaikau Šimonytę“, arba padejavimu „Oi, nežinojau, kas yra Karbauskis ir Naisių festivalis“.
Bet apskritai, man regis, visi šio karo akivaizdoje supranta, kas yra tamsa, o kas šviesa. Ir tiesą sakant, maniau, kad mūsų bendruomenėje vatos bus gerokai daugiau. Pasirodė, jog esant reikalui, kalbant apie principinius, su išgyvenimu susijusius pasirinkimus, esame vieningi. Dar daugiau, kartais net stebiuosi, kad ryškiausi mūsų muzikos veidai – tiesiog pavyzdiniai piliečiai! Kai kitose šalyse garsiausi reperiai kelia skandalus, Lietuvoje turime Svarą. Tiesą sakant man šio žmogaus veikla ir laikysena yra svarbesnė už daugumos politikų.
Politikavimas mane erzina, man jis visai neįdomus, neįdomi ir kritinė masė nykių, pilkų veikėjų, su kuriais tenka susidurti.
Svarbesnė už tuščius ginčus ar džiaugsmus dėl apdovanojimų, popmuzikos žvaigždučių marazmus. Ašaros kartais kaupiasi matant, ką jis daro. Žmogus, poetas, kūrėjas, turintis stuburą ir šviesų protą. Labai aiškios žinutės, kurias siunčia ir Marijus Mikutavičius, ir Andrius Mamontovas. Tad negaliu kalbėti už visus, bet mano burbulas, mano ratas kužda, kad šviesi ta mūsų bendruomenė.
– Prasitarei, kad tokios intensyvios koncertų vasaros dar nesi turėjęs. Gal skini populiarumo vaisius, kuriuos užaugino tavo radijo klausytojų auditorija?
– Nežinau, ar tai, jog vedu radijo laidas, kaip nors veikia mano klausytojus. Laida „Pakartot“ baigė savo septintąjį sezoną, „Kitas laikas“ LRT radijo „Klasikos“ programoje – trečiąjį. Radijas mane išgelbėjo per karantiną, jei ne laidos, tikrai būčiau turėjęs sėsti ant dviračio ir vežioti maistą, kaip darė daugelis mano kolegų.
Smagu, kai po koncerto žmonės prieina ir dėkoja už radijo laidas. Kalbėti apie muziką, kalbinti kitus žmones apie ją yra visai kas kita, nei pačiam groti ir dainuoti. Per koncertus nekalbu apie muziką, muzikos istorija ir problemos tuo metu man visai neįdomios. Bet taip, kartais tai, ką pasisemiu kurdamas radijo laidas, norisi labiau įgyvendinti praktikoje. Visi leidžia, kepa albumus, o mes tokie lėti – vis planuojam, dėliojam. Medžiagos turiu gal penkiems ar šešiems albumams, būtų gaila, jei mirtume ir didelė dalis kūrybos liktų neužfiksuota.
Bet kasdieninė veikla dažnai taip stipriai pasigrobia, kad nebekyla rankos daryti net tai, kas įdomiausia. Turiu tikslą šitai kažkaip pakeisti. Ne dėl to, kad mano muzikos kažkam kitam labai reikėtų, man pačiam to reikia. Antra vertus, metas dabar toks, kad kompaktinių plokštelių leisti nebėra prasmės, vinilo gamyba išgyvena pasaulinę krizę. Geriausi vinilų gamintojai atsisako leisti mažųjų atlikėjų albumus arba kainos yra sunkiai įkandamos.
– O poezijai, rašto darbams, ar tau dar lieka laiko?
– Manieji rašto darbai šiandien – tolygu radijo darbui. Ruošdamasis savo laidoms, kiekvienai prirašau po šešis ar septynis puslapius teksto. Didžiausia krūva jų susikaupusi, viešinti nematau prasmės – tai radijo tekstai. Kitiems rašto darbams laiko kaip ir nebelieka – darbas AGATA asociacijoje, radijas, koncertai suvalgo viską. AGATA veikla net įpareigoja gilintis į visiškai naujus dalykus, pavyzdžiui investavimą. Niekas nenori, kad surenkamus atlikėjų atlygius suvalgytų kosminė infliacija. Tai visuomeninė veikla. Ji įdomi, tačiau atima daug laiko.
– Ir bohema visiškai dingo iš tavo gyvenimo?
– Kokia dar bohema šiandien? Kur ji? Fesibuke? Tiktoke? Nusileidus gatve žemyn į kavinę? Mano bohema yra mano muzikantai ir mūsų kvaliojimai, kai vykstame išnuomotu autobusu po koncerto namo. Be to aš niekad nebuvau toks rimtas bohemščikas, kad šiandien visi stebėtųsi, jog užsivilkau kostiumą. Jei aš tai padarau, vadinasi man tai įdomu. Ech... Geras kostiumas yra nuostabus dalykas!
Domantas Razauskas ir grupė „Vos Vos“ Anykščiuose, kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“ – rugpjūčio 19 dieną.
