Kauno filharmonijos scenoje muzikai džiazo stiliumi atliks Balkanų regiono ir kitų šalių liaudies bei autorines dainas iš albumų „Lost Ships“ ir „A Time to Remember“. Albumą „Lost Ships“ 2020 m. išleido „ECM Records“. Jis buvo nominuotas Vokietijos kritikų ir Vokietijos džiazo apdovanojimams, pelnė „Presto“ apdovanojimą Jungtinėje Karalystėje.
Elinos Duni kūrybos centre – Balkanų ir daugybės kitų šalių liaudies dainų ir džiazo derinys. Artėjant koncertui Kaune, savo interviu muzikė papasakojo, kaip užgimė jos meilė liaudies muzikai ir džiazui bei apie turimą užsienio kalbų bagažą ir jų vietą kūryboje.
– Labai anksti pajutote pašaukimą eiti muzikiniu keliu – būdama vos penkerių jau dainavote Albanijos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, o 10-ies išvykote į Ženevą ir ten studijavote fortepijoną. Kas tokiam jūsų pasirinkimui padarė daugiausiai įtakos?
– Augau menininkų šeimoje, mane supo rašytojai, režisieriai, teatro žmonės – neabejotinai tokia meniška aplinka man turėjo didelės įtakos. Jau nuo mažų dienų, kai tik išgirsdavau skambant muziką, visada šokdavau ir dainuodavau. Taigi nuo mažumės buvau neabejinga muzikai, o kai man buvo penkeri, pareiškiau norą groti pianinu. Tačiau tuo metu Albanijoje galiojo tokia tvarka, kad mokinys negalėjo rinktis, kokiu instrumentu gros – spręsdavo muzikos mokyklos mokytojai, tad man teko smuikas.
Pradėjusi lankyti pradinę mokyklą pradėjau ir savo, kaip smuikininkės kelią. Neilgai trukus mane ėmė kviesti koncertuoti su dideliais orkestrais. Nepaisant labai jauno amžiaus man tekdavo atlikti ir solo partijas. Mano šeima, be abejo, mane labai palaikė, tad muzika man buvo natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Man niekada nereikėjo dėl jos kovoti ar ją rinktis.
– Jūsų tėtis Spiro Duni yra žinomas Albanijos aktorius ir režisierius. Ar jis yra jūsų įkvėpėjas, o gal didžiausias kirtikas?
– Mano tėvų keliai išsiskyrė gan anksti, tad aš augau su mama ir jos šeima. Buvau apsupta būrio suaugusiųjų: dėdės, tetos, senelių ir mamos. Jie visi buvo tie žmonės, kurie turėjo didžiausią įtaką mano gyvenime. Mano mama – stipri moteris, rašytoja ir universiteto dėstytoja, buvo didžiausia įkvėpėja ir pavyzdys. Tuometinė šalies sistema jos nepalaužė ir ji sugebėjo išlikti savimi komunistinėje patriarchalinėje visuomenėje.
Manau, kad jos ramstis buvo mano seneliai – jos tėvai, kurie buvo puikūs žmonės. Nepaisant to, jog mano vaikystė prabėgo komunistinės diktatūros valdomoje Albanijoje jaučiant nepriteklių, mano atmintyje liko tik gražiausi priminimai. Pamenu, kaip su būriais kitų vaikų žaisdavome gatvėse arba tarp didelių medžių namų kiemuose. Mes buvome laimingi gavę kramtomosios gumos, kuri tuo metu buvo deficitas ir kramtydavome tą patį gabalėlį ilgiau nei vieną dieną (juokiasi) arba šokinėdavome iš laimės gavę šokolado.
Tuo metu mano tėvas gan mažai dalyvavo mano gyvenime, tačiau dirbdamas režisieriumi teatre mane kartais atsivesdavo žiūrėti spektaklių. Kiekvieną kartą, kai teatras ištuštėdavo, išeidavau į sceną įsivaizduodama, kad salė pilna žiūrovų ir imdavau dainuoti bei deklamuoti eiles. Manau, kad aistrą scenai perėmiau iš savo tėčio. Jis labai charizmatiškas žmogus, gebantis patraukti aplinkinių dėmesį ir yra gan ryški teatro figūra savo šalyje.
Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad abu tėvai savaip padėjo ir skatino mane eiti menininkės keliu. Buvo tarpsnis, kai su mama buvome duetas – ji skaitydavo savo parašytus eilėraščius arba ištraukas iš knygų, kuriose pasakojo apie Albaniją, o aš dainuodavau albaniškas dainas. Mes rengdavome pasirodymus bibliotekose ir daugelyje kitų viešų erdvių Šveicarijoje.
Tuo tarpu su tėvu dažnai drauge kurdavome muziką jo teatro spektakliams arba jis pasinaudodavo mano jau parašytais kūriniais. Mano tėvai yra menininkai, kurie mane visada palaikė. Jie visada buvo ir vis dar yra mano įkvėpimas. Mama ir tėtis taip pat yra nuostabūs pašnekovai, su kuriais galiu diskutuoti įvairiausiomis meno ir gyvenimo temomis.
– Studijuodama Berne fortepijoną susidomėjote džiazu. Jūsų programose skamba džiazo ir Balkanų liaudies dainų derinys. Kame atradote sąlytį tarp džiazo ir jūsų muzikinių šaknų?
– Viskas vyko palaipsniui. Kaip jau minėjau, nuo vaikystės norėjau groti pianinu, tačiau mokydamasi Albanijoje šią svajonę turėjau atidėti, o Berne ji išsipildė. Studijų metais Šveicarijoje į mano rankas pateko Ellos Fitzgerald ir Louiso Armstrongo įrašai ir nuo to momento aš tiesiog įsimylėjau bliuzą. Vėliau tikru atradimu man tapo amerikiečių džiazo trimitininkas Miles Davis. Tada supratau, kad ši muzika, šis garsas man be galo patinka, o jos skambesys, šiluma, jausmingumas tiesiog sušildo sielą.
Ir taip po truputį vis labiau domėjausi džiazu, pradėjau mokytis šio žanro atlikimo standartų. Žinias gilinau ir tobulinausi Niujorke, o Šveicarijoje lankiau džiazo mokyklą, kurioje sutikau garsų šveicarų pianistą Coliną Valloną. Būtent su juo pradėjome įgyvendinti idėją groti Balkanų dainas džiazo stiliumi. C. Vallonas skatino ieškoti nestandartinių sprendimų kūryboje, tad mūsų repertuaras apėmė ne tik albanų, bet ir graikų, bulgarų dainas. Kaip kvartetas gastroliavome ir rengėme koncertus vienuolika metų bei išleidome keturis albumus.
2018 m. pristačiau savo solinę programą, kurioje skambėjo tradicinės liaudies dainos iš viso pasaulio, dainuojamos 9 skirtingomis kalbomis.
Vėliau sutikau britų gitaristą, kylančią Londono šiuolaikinio džiazo scenos žvaigždę Robą Luftą. Mūsų dueto parengtą programą išgirs ir Pažaislio muzikos festivalio publika. Su Robu mus vienija noras keliauti ir muzikuoti įvairiose šalyse, girdėti skirtingas kalbas ir semtis įkvėpimo, taip pat dainuoti ir groti skirtingų kultūrų dainas. Todėl mūsų repertuaras yra labai platus – be Balkanų regiono dainų mes atliekame dainas prancūzų, anglų, italų, arabų kalbomis, taip pat kuriame ir savo originalias kompozicijas.
– Kalbate, berods, penkiomis kalbomis, kokią vietą jūsų kūryboje ir gyvenime užima kiekviena jų?
– Albanų man yra gimtoji kalba, o antroji yra prancūzų, su kuria užaugau Šveicarijoje ir kurios daugiausia mokiausi, todėl ji man taip pat labai artima. Trečia man labai svarbi kalba ir kurią, manau, kad moku labai gerai, yra anglų – ja kalbu su Robu, tad jai mano gyvenime tenka labai svarbi vieta.
Kadangi gyvenu Šveicarijoje, labai svarbi yra ir vokiečių kalba, nors ji ir labai sunki. Taip pat moku italų kalbą, kuri yra mano vaikystės dalis, nes Albanijoje mes žiūrėdavome Italijos televizijos programas, kurios mums buvo vienintelis langas į Vakarų pasaulį. Taigi užaugau su italų kalba ir ji man primena vaikystės namus. Šiek tiek suprantu graikų, ispanų, portugalų kalbas. Labai norėčiau išmokti arabų kalbą.
Dainuoju ir daugeliu kitų kalbų – rumunų, bulgarų, arabų, portugalų, ispanų, jidiš. Nors jų nemoku, bet man labai patinka jų skambesys ir aš žinau, apie ką daina. Kiekviena kalba atspindi tautos mąstymo ir gyvenimo būdą. Mano balsas labai skiriasi priklausomai nuo kalbos, kuria dainuoju, tarsi įsikūnyčiau į vis kitą personažą.
– Į Kauną atvykstate su scenos partneriu gitaristu Robu Luftu ir drauge atliksite meilės ir išsiskyrimo dainas – papasakokite, kaip jos gimė ir kokias istorijas atskleis klausytojui?
– Tai dainos apie meilę ir išsiskyrimą iš įvairių pasaulio vietų ir kiekvienoje jų ši tema vienodai aktuali. Iš pradžių dainuodama albanų liaudies dainas pastebėjau vyraujančias vyro ir moters meilės, ilgesio bei išsiskyrimo temas. Vėliau įsitikinau, jog nesvarbu kokios tautos liaudies daina – ši tema yra pagrindinė. Taigi, man ir Robui labai svarbu atliekant šias įvairių tautų dainas nutiesti tiltus tarp žmonių ir kultūrų, išryškinant tai, kas mus visus jungia, nes galiausiai viskas yra apie tuos pačius svarbiausius žmogaus būties dalykus – laisvę, meilę, išsiskyrimą ir mirtį.
– Pažaislio muzikos festivalio misija kurti meilę muzikai. Ką jums reiškia meilė muzikai?
– Muzika man visų pirma yra fizinis reiškinys, nes muzika – tai vibracija. Todėl gyva muzika yra nepaprastai svarbi, kad aplinkui esantys pajustų ir išgirstų kiekvieno instrumento ar balso skleidžiamą vibraciją. Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi, kokį poveikį daro ši vibracija. Esu kilusi iš Albanijos pietvakarių regiono, kuriame vyravo polifoninė liaudies muzika – dainuojama keturiais balsais, be jokių instrumentų. Kai aš pirmą kartą išgirdau šį dainavimą gyvai jis mane tiesiog pribloškė, garsas persmelkė visą mano kūną, emociškai tai buvo labai stiprus poveikis ir aš apsipyliau ašaromis.
Muzika priverčia žmogų šokti, juoktis, verkti ir pan. Labai svarbu, kad žmonės, ypač jaunimas, galėtų išgyventi muziką kaip fizinį reiškinį. Persmelkusi žmogaus fizinį kūną muzika užvaldo emocijas – mes galime užmerkti akis, bet negalime „užmerkti“ ausų.
Deja, šiandien visur skamba muzika, kuri, mano manymu, dažniausiai yra tik fonas. Nesakau, jog įrašų klausymas nėra tinkamas būdas prisiliesti prie muzikos, tačiau svarbu atsirinkti tinkamus ir, be abejo, skirti dėmesio kokybiškai garso sistemai. Visgi man meilė muzikai – tai gebėjimas visapusiškai ją patirti, leisti sau pasinerti į ją ir tai geriausiai galima pasiekti per gyvą muziką.
