Muzikos ir politikos sampyna ne itin dažnai būna produktyvi. Menas paprastai nukenčia nuo žurnalistinių temų ir greit pamirštamų progų. Vis dėlto populiariosios kultūros istorijoje nemažai įspūdingų dainų, kurias įkvėpęs istorinis įvykis, aktualus politinis ar socialinis kontekstas tik sustiprino muzikos poveikį.
Šis tekstas toli gražu nėra reikšmingiausių protesto dainų sąrašas. Liko neaptarti ištisi žanrai (pvz., dešiniųjų pasaulėžiūrai atstovaujantis country ar oi! pankroko radikalizmas) ir pasipriešinimo kryptys (pvz., feministinė). Dėmesys skirtas patiems populiariausiems JAV ir Didžiosios Britanijos muzikantams, kurie savo žinomumą išnaudoja formuodami klausytojų nuomonę, ir alternatyviems kūriniams, kurie tapo popkultūros dalimi, nepaisant (o gal kaip tik dėl) politinių poteksčių. Pabaigoje – trumpas pasvarstymas, kokia yra lietuviška pasipriešinimo muzika ir kodėl jos tiek nedaug.
Muzikantai ir konkretūs jų kūriniai atrinkti gana subjektyviai, remiantis trimis pagrindiniais kriterijais: 1. Muzikantai yra atvirai pareiškę apie savo politinę (plačiąja prasme) poziciją; 2. Daina yra visuotinai įvertinta ir laikoma meno kūriniu (o ne, tarkim, propagandos priemone); 3. Daina yra įsitvirtinusi populiariosios muzikos istorijoje (perdainuojama, sempluojama, prisimenama naujų politinių įvykių kontekste).
„Mylėkitės, o ne kariaukit!“
7 dešimtmečio visuomenės pilietinis aktyvumas gausiai reiškėsi muzikine forma. Vietnamo karas ir Pilietinių teisių judėjimas daugybę muzikantų paskatino poziciją išsakyti dainose. Komercinės sėkmės susilaukė ankstyvosios Bobo Dylano dainos „Blowin‘ in the Wind“ (1963), „The Times They Are a-Changin‘“ (1964), tapusios kontrkultūros himnais: jų tekstuose neminimi konkretūs politiniai įvykiai, greičiau užfiksuota universali to meto visuomenės jausena. Tūžmingos Dylano dainos „Masters of War“ (Stebėsiu, kaip nuleidžia / tave į duobę / ir stovėsiu prie kapo, / kol būsiu tikras, kad tu nebegyvas – čia ir toliau tekstai pažodžiui versti iš anglų kalbos) šiuolaikiniam jaunimui adaptuotą versiją yra atlikęs ir Edas Sheeranas.
Hipišką pacifizmą šiandien geriausiai primena Johno Lennono daina „Give Peace a Chance“ (1969). Lennonas aktyviai pasisakė visomis problemiškiausiomis to meto temomis (mažumų teisės, feminizmas, klasinė nelygybė) ir įrašė daug joms skirtų dainų. „Working Class Hero“ (1971) demaskuoja viduriniąja klase virstančių darbininkų iliuzijas: Apsvaiginti religijos, sekso ir TV / manot jau esantys tokie protingi, beklasiai ir laisvi / bet kaip matau, esat tie patys suknisti valstiečiai. Tarp gausybės kūrinio koverių didžiausios sėkmės susilaukė „Green Day“ versija, kurią jie sugebėjo atlikti net konkurse „American Idol“.
„Londonas dega“
Kairiąją ideologiją 8 dešimtmetyje skelbė britų pankroko grupės. Priešingai nei „Sex Pistols“, grupė „The Clash“ į protestą žiūrėjo rimtai, socialistas Joe Strummeris dainavo apie nedarbą, vartotojiškumą, prievartą: Tu turi teisę nebūti nužudytas / Žmogžudystė yra nusikaltimas! / Nebent žudo / Policininkas ar aristokratas („Know Your Rights“, 1982). Grupė poetiškai vaizdavo Londono realybę – vienoje dainoje jis „dega iš nuobodulio“. Kūrinyje „Rock the Casbah“ skatinama priešintis Vakarų muzikos draudimui Irane.
Atviriausiai politiškos grupės U2 dainos „Sunday Bloody Sunday“ (1983) pavadinimas nurodo į 1972 m. įvykius, kai britų kariai Šiaurės Airijoje nušovė 14 taikių protestuotojų. Vėliau kūrinį atlikdamas koncertuose Bono jį keisdavo, pildydavo tekstą, atsižvelgdamas į vis naujus išpuolius ir šalį, kurioje tąkart groja: Negaliu patikėti naujienomis / Net jei užsimerkiu / Jos nepranyksta / Kiek ilgai dar turėsim dainuoti šitą dainą? 2009 m. MTV apdovanojimuose prie šią dainą atliekančių U2 prisijungė reperis Jay-Z, pridėdamas fragmentą iš kitos legendinės protesto dainos – Bobo Marley „Get Up, Stand Up“.
Politiškai įkrauta visa reperės M.I.A. kūryba, kurioje per asmeninę patirtį atskleidžiamos imigrantų problemos, etniškumo, karo, pabėgėlių temos. Britų kūrėja PJ Harvey po kelionių Kosove, Afganistane ir Vašingtone naujausią savo albumą „The Hope Six Demolition Project“ (2016) sukūrė lyg savotišką žurnalistinį tyrimą – dainų tekstuose atsispindi pabėgėlių, skurdo, karo, gentrifikacijos problemos.
Reperė ir poetė Kate Tempest albume „Let Them Eat Chaos“ (2016) užfiksavo nedžiuginančius dabartinės Anglijos socialinius kontrastus: O ką imigrantai? Negaliu jų pakęst / Paprastai tiesiog nekreipiu dėmesio / Bet jie atvyko tik praturtėti / Tai liga. / Anglija! Anglija! / Patriotizmas!
„Aš juodas ir man ne gėda!“
Sukrečiančioje Billie Holliday dainoje „Strange Fruit“ (1939) vietoj vaisių ant medžių kabo nulinčiuotų žmonių kūnai: Pietuose ant medžių kabo keisti vaisiai / kraujas ant lapų, kraujas ant šaknų / Juodus kūnus sūpuoja vėjelis.
Tai viena pirmųjų dainų, kuriose atvirai kritiška pozicija reiškiama ne propagandos, o meno priemonėmis. 2013 m. Kanye Westas dainoje „Blood on the Leaves“ (2013) panaudojo semplą iš Ninos Simone atliktos šios dainos versijos, o šiemet „X faktoriaus“ žvaigždė Rebecca Ferguson pareiškė, kad Donaldo Trumpo inauguracijoje dainuotų tik šią dainą (suprantama, tai neįvyko).
Kai 1963 m. Misisipėje buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas, o per Kukluksklano surengtą Alabamos bažnyčios sprogdinimą žuvo keturi vaikai, Nina Simone įniršį išliejo sarkastiška daina „Mississippi Goddam“. Dainininkė gospelo forma įsitraukia į dialogą su savo muzikantais, atkartojančiais visuomenės požiūrį: Desegregacija / „neskubėk“ / visuotinis dalyvavimas / „neskubėk“ / susivienijimas / „neskubėk“ / daryk viską pamažu / „neskubėk“ / bet sukelk dar daugiau tragedijų.
Lygybės reikalavo fanko legenda Jamesas Brownas dainoje „Say It Loud – I‘m Black and I‘m Proud“ (1968), tapusioje neoficialiu Black Power judėjimo himnu. Brownas aiškino kūriniu tiesiog norėjęs įkvėpti vaikus didžiuotis savo tapatybe (dėl to žodžius Aš juodas ir man ne gėda! atlieka vaikų choras), tačiau jam (kaip ir Simone) tai kainavo dalį baltųjų auditorijos.
Šis kūrinys, ypač jo būgnų partija, tapo ne tik fanko muzikos etalonu, bet ir vienu populiariausių hiphopo semplų šaltinių.
Galima sakyti, kad visa repo muzika yra protesto muzika. „Grandmaster Flash and the Furious Five“ išpopuliarėjo 1982 m. su kūriniu „The Message“, kuriame detaliai vaizduojamas vargingas geto gyvenimas. 2013 m. šios dainos adaptaciją išleido švedų grupė „Timbuktu“, taip sureagavusi į riaušes Stokholmo imigrantų rajone.
„The Message“ pavertė repą socialine platforma, vėliau įtvirtintą kitų hiphopo grupių, kurios aršiai kritikavo įvairias galios instancijas, ypač rasistišką policiją. Žymiausia deklaracija šia tema – gangsta repo legendų N.W.A. 1988 m. kūrinys „Fuck tha Police“.
Viena agresyviausių iš pophitais tapusių pasipriešinimo dainų – kairiųjų pažiūrų grupės „Rage Against the Machine“ kūrinys „Killing in the Name“ (1992). Jame policijos brutalumas prilyginamas Kukluksklano linčo teismams. 2009 m. Didžiojoje Britanijoje dėl „Facebook“ akcijos ši revoliucinga daina pirmąkart per penkerius metus išstūmė „X faktoriaus“ produktus iš perkamiausių kalėdinių įrašų sąrašo pirmos vietos (akciją parėmė net Paulas McCartney).
Bene labiausiai politiškai angažuota hiphopo grupė „Public Enemy“ savo kūryboje yra kritikavusi JAV kalėjimų sistemą, Holivudą, žiniasklaidą, o šiuolaikinį kapitalizmą susiejusi su vergijos laikais. Žymiausioje jų dainoje „Fight the Power“ gausu aliuzijų į afroamerikiečių kultūrą, pvz., citatų iš minėto Jameso Browno kūrinio: Elvis daugumai herojus / bet man jis nieko nereiškia / jis eilinis rasistas [...] / daugumos mano herojų nėra ant pašto ženklų.
Pastaraisiais metais judėjimui Black Lives Matter dedikuota tiek įspūdingų muzikos kūrinių, kad net pradėta kalbėti apie naująjį protesto dainų aukso amžių. Judėjimo himnu tapo eksperimentinio hiphopo žvaigždės Kendricko Lamaro kūrinys „Alright“, kuriame politinės temos užkoduotos asmeninėje istorijoje bei daugiasluoksnėje muzikoje.
Pernai daugiausia aptarinėtas muzikinis pasirodymas buvo Beyoncé daina „Formation“, tiesiogiai transliuota daugiau nei 100 milijonų žiūrovų, stebėjusių amerikietiškojo futbolo taurės finalą. Gausybėje straipsnių analizuotos aliuzijos į 7 dešimtmečio „Juodųjų panterų“ judėjimą bei pačios Beyoncé transformacija: juokauta, kad milijonai baltaodžių gerbėjų pirmąkart pastebėjo superžvaigždės odos spalvą.
„Gimę Amerikoje“
Baltosios amerikiečių darbo klasės dainiaus Bruce’o Springsteeno dainos „Born in the USA“ (1984) dviprasmiškumas pavertė ją protesto muzikos etalonu. Iš pirmo žvilgsnio tai uždegantis patriotinis roko hitas, kurį rinkiminėje kampanijoje norėjo panaudoti respublikonas R.Reaganas (demokratas Springsteenas neleido). Bet įsigilinus į tekstą – tai kandus pasakojimas apie palaužto Vietnamo karo veterano kelionę per gimtąją šalį.
Prieš G.W.Busho socialinę politiką buvo nukreipta Neilo Youngo daina „Rockin in the Free World“ (1989), dėl pavadinimo tapusi vienu iš komunizmo žlugimo himnų: Tamsioje gatvėje matau moterį / su vaiku rankose [...] / dar vienas vaikas, kuris neis į mokyklą / neturės progos įsimylėti ir būti kietas.
Ne viename kūrinyje Bushą sarkastiškai koneveikia ir Eminemas: Tegu prezidentas atsako prieš viršesnę anarchiją / Įduokim jam AK-47 ir paleiskim / Tegu pats kariauja savo karą, tegu taip padaro tėveliui įspūdį („Mosh“, 2004).
Pastarieji JAV prezidento rinkimai ant kojų sukėlė didelę dalį muzikos kūrėjų. Prezidento inauguracijos rengėjai ilgai vargo bandydami į ceremoniją prisivilioti bent vieną žvaigždę. Galiausiai valstybinį himną atlikti patikėta konkurso „America‘s Got Talent“ antros vietos laimėtojai (plg. B.Clintoną palaikė tokie atlikėjai kaip Aretha Franklin ir Michaelas Jacksonas, Obamos antrojoje inauguracijoje himną atliko Beyoncé).
Užtat inauguracijos proga naujus kūrinius išleido „Gorillaz“ su Benjaminu Clementine’u (Maniau, geriausias būdas užauginti tobulą medį – / apstatyti sienomis / sienomis lyg vienaragiais) ir „Arcade Fire“. Pastarųjų dainoje „I Give You Power“ skamba pilietinių teisių judėjimo veteranės Mavis Staples balsas, o pelnas, gautas iš įrašo pardavimų, atiteks Pilietinių laisvių sąjungai, kovojančiai su Trumpo politika.
Vasarį vykusiuose „Grammy“ apdovanojimuose prieš naująjį prezidentą įspūdingai protestavo repo veteranai „A Tribe Called Quest“, su kolegomis atlikę kūrinį „We the People“, kurio priedainyje ironiškai atkartojamas Trumpo populizmas: Visi juodžiai – dinkit / visi meksikiečiai – dinkit / visi vargšai – dinkit / musulmonai ir gėjai, mes jūsų nekenčiam / taigi visi blogiečiai – dinkit.
„Šaukiu aš tautą“
Lietuvoje ieškant pasipriešinimo dainų, pirmiausia į galvą ateina Vytauto Kernagio atliekamas B.Brazdžionio eilėraštis „Šaukiu aš tautą“ ar Eurikos Masytės „Laisvė“. Iš roko muzikos Sąjūdžio metų Roko maršuose garsiausiai skambėjo „Katedros“ „Mes jėga“.
Politiškai angažuotos muzikos etalonas, žinoma, yra „Antis“ ir jos satyrinis teatras, Sąjūdžio metais veiksmingai pašiepęs sovietmečio subrandintus biurokratus ir miesčionis. Šią satyrinę tradiciją šiandien tęsia „Svastikos sukitės greitai“, Vidas Bareikis, Tomas Sinickis. Ypač verta paminėjimo pastarojo daina „Dek, parlamente“ (2009): Argi čia gyvenimas, jūsų ekscelencija, / Jeigu menopauzė keičia ūmią impotenciją. / Aš kaip vaikas klausiu, pone, kaip mylėt valstybę, / Kur kas antras valdininkas atkiša tau grybą.
Detalų socialinį vaizdelį laukinio kapitalizmo metais piešė ŽAS: Viena jo koja pūva, o kitos visai nėra / Ją amputavo pernai jo girta žmona / Bet jis dėl to tik džiaugias, nes tai pelną neša / Kai sekmadieniais prie Katedros jis išmaldos prašo („Jis gyvena stotyje“, 1996).
Ne vieną populiarų socialinės kritikos kūrinį yra įrašęs „G&G Sindikatas“: Šiais laikais kiekvienas nori būti žinomas / Chaliavai girdomas, dar plius už dyką maitinamas / Raudonas kilimas, šlamančių pluoštas kišenėj / Kas jų neturi, turi klūpėti už durų šioj žemėj („Guli guli“, 2014). Būtent jie turi ir kuo tikriausią pasipriešinimo dainą – „Vokiečių gatvė“ (2002), kuria be užuolankų ragino klausytojus neklausyti A.Zuoko draudimo viešai gerti alų.
Andrius Mamontovas 2008 m. išleido patriotinį albumą „Geltona. Žalia. Raudona“, kuriame galima rasti abstrakčiai sąmoningumą skatinančių dainų: Jie plauna tavo smegenis, / Kad neturėtum nuomonės. / Rinkiminės kampanijos, / Fanatikų bendruomenės („Jie plauna tavo smegenis“).
Vos prieš mėnesį pasirodžiusi vilniečių merginų pankroko grupės „Crucial Features“ debiutinė daina „Miršta sovietynas“ atskleidė ne tiek naują originalią grupę, kiek tuščią nišą. Vidutiniška daina skambiu pavadinimu ir tekstu (homofobai ir seksistai / pasimetę komunistai / nors dar priklauso jiems valdžia / tuoj keis juos nauja karta) iškart sulaukė dėmesio dėl politinės tematikos ir agresyvaus tono.
Dauguma tekste minėtų užsienio kūrėjų dainų pasižymi atviru pykčiu, sarkazmu, netgi agresyvumu. Lietuvos populiariojoje muzikoje šios savybės ne itin dažnos. Ne veltui sakoma – „lyrikų tauta“. Dainos tekstą mes paprastai suvokiame kaip eilėraštį, o ne kaip pareiškimą (o juk ir eilėraštis gali būti pareiškimas, tačiau lietuvių poezijoje tokių taip pat nedaug). Tiesa, lietuvių dainų tekstuose paplitęs humoras: kartais satyrinis, bet dažniausiai vaikiškas (à la Keistuolių teatro „Būk mano varpeliu“). Pusiau juokais visa tai galima apibendrinti kaip A. Mamontovo (lyrikos) ir „Anties“ (humoro) tradicijas.
Dabartinėje lietuviškoje muzikoje dainų tekstai (vis dar dažniau rašomi anglų kalba) apskritai yra antraeilės svarbos, nepasakojantys apie nieką konkretaus. Išties sunku įsivaizduoti, kad dabar kuri nors iš svarbiausių jaunosios kartos Lietuvos roko ar netgi repo grupių išleistų dainą apie socialinę, politinę realybę. Daugumai nepriimtina painioti meną ir politiką: galbūt vyresniems ši sampyna asocijuojasi su socialistinio realizmo laikais, jaunesnieji pirmenybę teikia muzikiniam turiniui ir savo vidiniam pasauliui arba tiesiog nemato pakankamai svarbių problemų.
Net ir vengiant dainose minėti konkrečias asmenybes ar įvykius, galima rasti kitų formų, dėl kurių muzika taptų reikšminga platesniame visuomeniniame kontekste. Kaip matyti iš čia minėtų kūrinių, požiūrį į pasaulį išreiškia ir daugiaprasmė metafora ar abstraktus šūkis. Žvilgsnis į tai, kas vyksta aplink, gali ne tik praturtinti dainų tekstus, bet ir suburti glaudesnę bendruomenę.
