– Gimiau nuostabaus grožio mieste Nicoje. Prisiminimai iš vaikystės vis dar ryškūs, nes ten jaučiausi laiminga ir, be abejo, tebebendrauju su draugais prancūzais. Tėvams grįžus į Portugaliją, buvo nepaprastai sunku įleisti šaknis svetimoje šalyje, nes Prancūzijoje palikau brolį su šeima, draugus, mokyklą... Bet ilgainiui supratau, jog Portugalijoje aš turiu daugiau laisvės, galiu laikyti šunis, kates (dievinu naminius gyvūnėlius!), o svarbiausia, sutikau muzikos pasaulio žmonių, kurie man padėjo tapti tuo, kuo esu.
Kai atvažiavau į savo naują tėvynę, pamenu, stvėriaus už galvos: „kokia „senoviška“ šalis, televizorius rodo juodai baltai, automobiliai ir motociklai – kažkokie „kledarai“, stilingesnio drabužėlio ieškok su žiburiu, prekybos centrai – mažutėliai, o keliai – apgailėtini!“ Bet... aš myliu Portugaliją. Saugesnės šalies nerasi. Fantastiškas klimatas, o ir žmonės gali iš širdies gardžiuotis gyvenimu. Gyvenimą galima čia „ragauti pilnom rieškučiom“!
– Jūsų karjera grupėje „Entre Aspas“ buvo daugiau nei stulbinanti. Stadionuose prieš milijoninę minią šėlote pagal pop muziką. Bet dabar jūsų muzika kitokia. Kaip atradote savo, t.y. Viviane stilių?
Mano balsas šaukte šaukėsi daugiau erdvės, magėjo „pažaisti“ su tradiciniu portugalų muzikos žanru fado. Beje, niekad nenorėjau tapti tradicine, klasikine fado atlikėja...
– Išties, „Entre Aspas“ – pirmoji mano grupė, su kuria nukeliavau dvylikos metų kelią. Labai gera buvo su vaikinais kurti, koncertuoti, bet galop aš pajutau, jog tarsi imu „dusti“. Pajutau, jog noriu daugiau, noriu eksperimentuoti su akustiniais skambesiais ir kitokio pobūdžio stiliais. „Entre Aspas“ neturėjau daug šansų atsiskleisti. Kokios galimybės pop rock grupėje? Jokių... Taigi nusprendžiau rinktis solo karjerą, 2005 m. išleidau savo primąjį albumą. Mano balsas šaukte šaukėsi daugiau erdvės, magėjo „pažaisti“ su tradiciniu portugalų muzikos žanru fado. Beje, niekad nenorėjau tapti tradicine, klasikine fado atlikėja...
– Pernai vasarą pirmąsyk aplankėte Lietuvą. Koks įspūdis? Kaip Lietuvą įsivaizdavote prieš tai? Kas labiausiai įstrigo atmintin? Kaži, ar lietuviai ir portugalai kuo nors panašūs?
– Tai bent buvo patirtis Lietuvoje! Neturėjau nė menkiausio supratimo apie Jūsų šalį, težinojau, kad ji yra ES narė ir neseniai įsivedė eurą. Bet man buvo labai smalsu pažinti lietuvišką virtuvę, knietėjo paragauti šaltibarščių, apie kuriuos skaičiau internete. Nepatikėsit, atradau vieną nuostabiausių mano kada ragautų sūrių – „Džiugą“! O didžiausią įspūdį, nuoširdžiai sakau, paliko žmonės. Lietuviai – neįtikėtini! Turėjome tris koncertus: koncertą Šv. Kristupo festivalyje tarp „Vaidilos“ teatro sienų, Nidos „Jazz Maratoną“ po Baltijos jūros pilnatimi ir „džiazuojantį“ pasirodymą Palangos „Ramybės“ muzikos klube. Nepaisant to, kad niekas apie Viviane nė girdėti nebuvo girdėjęs, salės buvo pilnutėlės. Iš laimės buvau devintame danguje!
Beje, parengiau pas jus populiarios dainos „Širdelę mano“ portugališką versiją ir kaskart ją man užtraukiant, per publiką nuvilnydavo maloni nuostabos banga. Esate tikri muzikos ir kultūros mylėtojai. Ir, manau, Jūs tokie pat šilti bei atviraširdžiai kaip portugalai. Šįmet Lietuvoje praleisiu daugiau dienų, tad viliuos ne tik dar geriau pažinti lietuvius, bet ir atrasti naujų sūrių (juokiasi)!
– Ko Lietuvos publika gali tikėtis birželio mėnesį? Savo stilių vadinate „Viduržemio fado/Fado mediterraneo“... Kodėl? Ir kas už jo slypi?
– Aš tokia laiminga, kad vėl aplankysiu Lietuvą! Birželio 21 d. manęs lauks Ukmergė, 22 d. – Vilnius, 23 d. – Kaunas, 24 d. – Palanga. Pristatysiu savo paskutinį albumą „Confidências“ ir nemažai kitų dainų. Su manimi scenoje pasirodys mano vyras Tó Viegas, grojantis portugališka gitara, João Vitorino su akustine gitara ir Filipe Valentim, akomponuojantis klavišiniais ir melodika.
Prancūzijoje mano mama labai dažnai klausėsi kone šventąja laikomos fado legendos Amália Rodrigues, o aš užaugau skambant Edith Piaf šansonams. Edit Piaf manęs vis dar nesiliauja stebinusi savo unikalaus balso spalvomis, o kur dar kitų šalių muzika... Viviane fado pagardinau įvairių šiltų kraštų stilių prieskoniais, taip ir rados tas „fado metiterraneo”.
– Ką manote apie šlovingąją portugalų dainininko Salvadoro Sobralio pergalę „Eurovizijoje“? Ar anksčiau buvote apie jį girdėjusi? Kiek žinau, dainą sukūrusi jo sesuo Luísa Sobral, buvo jau pakankamai žymi portugalų muzikos padangėj? Ar po šios pergalės pasaulis ims kitomis akimis žvelgti į portugalų muziką?
– Ko gera, net nereikia sakyti, kaip džiūgavome. Nė nesapnavau, kad mano šalis vieną dieną gali laimėti „Euroviziją“, bet šįmet Portugalija, dievaži, išsiskyrė iš tos „triukšmingos masės“. Salvadoras dainuoja širdimi, todėl jo neįmanoma neišgirsti, ar ne? Nesvarbu, kad „Amar pelos dois“ skambėjo portugalų kalba, bet kiek šioje dainoje jausmo! Manau, suvirpėjo ne viena siela. Salvadorą pažįstu iš anksčiau, nes jo balsas, pirmąsyk jį išgirdus, privertė mane suklusti. Šiaip viešai jis nebuvo žinomas. O sesuo Luísa, atvirkščiai, garsi ir talentinga bei fantastiška kompozitorė. Manau, jog ne tik kad pasaulis ims kitaip žvelgti į portugalų muziką, bet gal pagaliau „Eurovizijos“ dainų atrankos komisijos supras, kokių dainų žmonės yra išsiilgę?! Amžinų, tvarių, o ne tų, žinote, plastmasinių, vienadienių dainelių, kurios dabar karaliauja muzikos pasaulyje.
Ačiū Lietuvai už 12 taškų!
