Eksperimentas prasidėjo dar prieš įeinant į „KABLĮ“, kai pamatęs krūvą metalistų suabejojau, ar pataikiau į elektronikos festivalį. Iš esmės žmonės renginyje buvo skirtingi – buvo galima išvysti nuo tikrų „pankų“ iki visiškų „hipsterių“, kurie nuspalvino renginį skirtingomis nuotaikomis. Taip pat, pasirodė kad nebuvo daug žmonių, kurie „neįsipaišė į festivalį“, didžioji dauguma mėgavosi muzika ir vizualizacijomis.
Festivalį pradėjo rusas Danil Akimov su ramiais ambient garsais, tarsi darydamas festivalio intro, ir paduodamas nuotaiką tolimesnei eigai. Neužilgo ant scenos pasirodė ir olando Wouter Jasper bei kanadiečio VJ Stan Stencil duetas, kurie tęsė pradėta darbą, ir palikdami skirtingas emocijas klausytojams, grodami dar tamsesnius ambient garsus. Viso pasirodymo metu atrodė, jog atlikėjas kaupia kažkokį „energijos rutulį“ kaip piktasis filmų superherojus. (Tai rodė ir jo rankų judesiai). VJ`ėjus neatsilikdamas antrino labai niūriais ir pilkais vaizdais, o bendra atmosfera buvo speigiškiausia tą vakarą.
Na, pirmam alui einant į pabaigą, ant scenos užlipo pirmieji lietuviai – Sala. „20 metų scenoje“ – anot renginio pranešėjo, o tai įrodė vėliau jų atsineštas „Поливокс“ sintezatorius. Pradėję su gamtiniais garsais, kurie panašėjo į braidymą per pusnis miške, „Sala“ netruko įsivažiuoti ir neužilgo kojos tarytum pačios pradėjo judėti. Netruko ateiti ir „Salos“ pasirodymo kulminacija, kai jų grojamas garsas, anot mano kaimynės iš dešinės, atvėrė čiakras ir sudrebino „kablio“ pamatus. Na, o visa tai lydėjo iš kažkokio aparato pasipylę „putos“, kurios turėjo simbolizuoti sniegą. „Sala“ dar kartą privertė pajausti Speigo dvasią.
Po ilgo stovėjimo, naudodamasis pauze, nusprendžiau apžiūrėti teritoriją. Benaršydamas tarp kambarių susidariau nuomonę, jog žmonių prisirinko labai nemažai (kaip į alternatyvų renginį). Pliusas organizatoriams. Ilgai nesibastęs, nutariau tęsti Ambient garsų pažinimą, o tuo metu jau ruošėsi kaunietis Sovijus. Atrodė, jog tą vakarą vyksta mini varžymasis tarp atlikėjų, kas atsineš daugiau ir keistesnės technikos. Jeigu „Sala“ vienu metu garsą išgavinėjo iš gėrimo, tai Sovijus atsitempė gongus, fleitą ir gitaristą ir dar bala žino kokių „clapų“. Pasirodymas buvo gyvas, ir dinamiškas, daugiau ritualinių skambesių nei prieš tai. Fleita davė savo. Vėliau ant scenos žengė Girnų Giesmės.
Apskritai, susidarė įspūdis, net ir pirmą kart būnant tokiam renginy, jog lietuvių atliekama post-industrinė muzika nė kiek nenusileidžia užsieniečiams. Tiesa, jau kai atrodė, jog kitas pasirodymas nebegali nustebint, ant scenos užlipo duetas iš Japonijos JIKU55. Užbėgant už akių, geriausias vakaro vaizdas ir atlikimas priklauso jiems. O buvo taip, jog apsirengus kaip ragana ir turėdama rankoje botagą, projekto lyderė nuplakė vyrą prieš pat savo pasirodymą. Tai buvo mažai tikėtina. Vėliau pasirodymas įgavo tamsiausią iki tol muzikinį atspalvį ir mano kaimynė iš dešinės nusprendė pasislėpti nuo tamsios muzikos tolėliau.Aš, tuo tarpu, mėgavusi reginiu ir pirmą kartą išgirstomis vokalo užuomazgomis, kurios buvo daugiau švilpimas ir kvėpavimas. Pasirodymas vyko rituališkai, atlikėja mezgė ryšį su publika keldama rankas, botagą ar dar kaip nors kalbėdama kūnu. Abejingų neliko.
Na, o aš pasiklausęs industrinės/ritualinės muzikos ėjau ieškoti nuotykių ir veiksmo, nes nesijaučiau nei kiek pavargęs. Speigo festivalio pirmasis vakaras praūžė tarytum pūga – prasidėjęs nuo mažų vėjo gūsių išsirutuliojo į labai atšiaurią ir tamsią audrą.
Išėjęs jaučiausi atradęs kitokią muziką, kuri labai noriai klausosi vasario mėnesį, ir su nekantrumu laukiau antros dienos.
