„AquaSonic“ pasaulinė premjera įvyko 2016 m. Roterdamo festivalyje „Operadagen“ (Olandija) ir išsyk tapo didžiausių šiuolaikinės muzikos ir teatro festivalių pageidaujamu projektu. Pasirodymo Vilniuje organizacinis partneris yra „Aarhus 2017 – Europos kultūros sostinė“.
„AquaSonic“ – tai ilgus metus trukusio muzikos atlikimo po vandeniu tyrimo rezultatas. „Between Music“ branduolys – Laila Skovmand (meno vadovė, kompozitorė, atlikėja) ir Robertas Karlssonas (vadovas, atlikėjas) – atliko daugybę eksperimentų bendradarbiaudami su narais, instrumentų gamintojais ir mokslininkais, siekdami sukurti visiškai naujus instrumentus. Atlikėjai ištobulino ir ypatingą povandeninio dainavimo techniką. Visa tai leido sukurti neįprastą patyrimų ritualą – hipnotizuojantį vizualinį kosmosą ir naują garsų pasaulį. Tai jaudinantis žvilgsnis į skambesio galimybių ateitį.
„Between Music“ atlikėjai (Vilniuje taip pat pasirodys Mortenas Poulsenas, Dea Marie Kjeldsen ir Nanna Bech) groja unikaliais, specialiai šiam projektui bendradarbiaujant su mokslininkais sukurtais instrumentais. Vienas jų yra hidraulofonas – pirmasis muzikos instrumentas, garso išgavimui naudojantis ne orą, o vandenį. Jį sukonstravęs Kanados mokslininkas Ryanas Janzenas sukūrė visą instrumentų kategoriją – kai kurie jų naudojami koncertuose, kiti užsakomi parkams ir mokslo centrams (Legolendui, Ontarijo mokslo centrui, Kopenhagos „Experimentarium“). „AquaSonic“ projekte skamba 2014 m. sukurtas hidraulofonas, tapęs visiškai nauju šios instrumentų šeimos nariu.
Publika taip pat išgirs kristalofoną, arba stiklinę armonikėlę. Tai besisukantis instrumentas, sudarytas iš didėjančia seka sumontuotų stiklinių indų, kurių trintis iššaukia efemerišką ir trapų garsą, panašų į tą, kuris sklinda pirštais braukiant stiklinės pakraščiu. 1761 m. kristalofoną sukūrė britas Benjaminas Franklinas, o jau mūsų laikais Masačusetso technologijų instituto (JAV) programuotojas ir išradėjas Andy Cavatorta perkūrė jį taip, kad instrumentas galėtų veikti po vandeniu. A. Cavatorta sukūrė dar vieną instrumentą – rotakordą, savotišką povandeninę rylą. Pavadinimas „rotakorda“ – tai lotyniško žodžio „rota“ (liet. ratas) ir itališko žodžio „corda“ (liet. styga) derinys. Garsas išgaunamas rankena sukant ratą, kuris braukia per stygas. Ratas veikia panašiai kaip smuiko strykas, tad skambesys panašus į smuiko.
„Between Music“ po vandeniu griežia ir „tikru“ smuiku, tiesa, pagamintu iš anglies pluošto. Iš pradžių eksperimentams atlikėjai naudojo paprastą pigų smuiką: juo pavyko groti po vandeniu, tačiau jis greitai išsiderindavo, be to, ir suirdavo – mat klijai lengvai tirpsta vandenyje. Tačiau atlikėjai nenuleido rankų: „Mes žinojome, kad smuikai retkarčiais gaminami iš anglies pluošto, todėl išsiuntėme užklausas visiems pasaulio smuikų meistrams, naudojantiems šią techniką.“ Galiausiai buvo pasirinkta Vokietijos bendrovė „Mezzo-Forte“, sukonstravusi vandeniui atsparų smuiką: jo strykas pagamintas iš anglies pluošto ir sintetikos. Šiuo metu, bendradarbiaujant su Australijos gamintoju „Leatherwood Bespoke Rosin“, kuriama nauja, vandeniui atspari derva.
„Mušamieji instrumentai mūsų kompozicijose užima labai svarbią vietą – naudojame skambančias plokštes, gongus, trikampius ir daugybę kitų instrumentų“, – sako atlikėjai. Tačiau vanduo pakeičia tembrą, tad skambesys tampa sunkiai nuspėjamas. Atlikėjams padėjo britų meistras ir elektronikos inžinierius Mattas Nolanas. Drauge su akustikos specialistais apskaičiuotos tikslios instrumentų pozicijos vandens rezervuaruose, todėl kaskart pasirodymo metu galima išgauti vienodą skambesį.
„Between Music“ atlikėjai naudoja ir azijietiškus „dainuojančius dubenis“. Tai meditacijų ir religinių praktikų metu naudojamas metalinis indas, kuriuo grojama sudavus arba braukiant per indo kraštą. „Mums labai pasisekė, kad svarbiausia dubenų platintoja Šiaurės Europoje Jane Winther gyvena visai netoli mūsų. Taigi, kelis kartus buvome pas ją apsilankę ir išbandėme apie 700 dubenų didžiuliame vandens kibire. Aptikome 24 dubenius skleidžiančius standartinį 440Hz skambesį, kurie visi drauge sudarė beveik pilną reikalingų garsų skalę“, – džiaugėsi atlikėjai.
„AquaSonic“ pasirodymą kuria ne tik ypatingų įgūdžių muzikos atlikėjai, bet ir šviesų dailininkas (Adalsteinn Stefansson) ir technikas (Morten Chemnitz Kirches-Ladegaard), garso režisieriai (Anders Boll, Roman Komar), vaizdo menininkas (Christoffer Brekne), scenos techninis vadovas (Claus Madsen). O paties projekto kūrime greta muzikų ir instrumentų meistrų dalyvavo fizikai, inžinieriai, neuromokslininkai ir kitų profesijų atstovai.
