15min kalbina konkurso „GARAŽAS'16“ komisijos narį ir prizo steigėją, muzikos prodiuserį ir garso režisierių Joną Mitašiūną.
– Kiek metų esate vienas iš „Tamstos“ konkurso „Garažas“ komisijos narių? Ar tiek pat metų teikiate ir prizą – įrašų sesiją? Papasakokite, kokiems kolektyvams skyrėte šį prizą ir kodėl?
– Skirti prizą konkursui „Garažas“ buvo nuostabi mano kolegos Manto Tamulionio idėja, kuri sutapo su sau išsikelta misija – atiduoti save Lietuvos muzikos bendruomenei ir prisidėti prie jos vystymosi. Pasiūlėme šią idėją klubui „Tamsta“, gavome jų sutikimą, ir jau treti metai esame „Garaže“.
Pirmaisiais metais prizas – įrašų sesija ir vaizdo klipo nufilmavimas įrašų studijoje – buvo skirtas antrosios vietos laimėtojams.
Tada, 2014 metais, ją laimėjo grupė „The Wrong Note“ – trys jauni vyrukai, kurie sprogdino „Garažą“ savo didžiulės energijos užtaisu. Sužavėjo būgninko Dominyko smūgių tikslumas, jėga ir dinamika, vokalisto Ginto balso stiprumas ir gitaros valdymo technika, bosisto Žygimanto gaivališkas pankroko šėlsmas.
Finale norisi apdovanoti kiek įmanoma daugiau dalyvių ir padaryti jiems visiems šventę.
Atsimenu, tąkart sunku buvo patikėti, kad žmonės, kuriuos matome scenoje, yra tik 16-17-os metų amžiaus. Džiaugiuosi, kad jie ir toliau eina muzikos keliu: prieš mėnesį pakeitę grupės pavadinimą į „Frank Fitts“ pristatė naują dainą, įrašytą „Ymir Audio“ su prodiuseriu Snorre Bergerudu.
2015 metais atsisakėme vaizdo klipo nufilmavimo idėjos, nes supratome, kad užsimojome padaryti per daug, negu su turimais resursais galime sklandžiai įgyvendinti. Taip pat pradėjome patys rinktis grupę, kuriai skirti prizą, nepririšome jo prie kurios nors prizinės konkurso vietos.
Apskritai, konkurso finale norisi apdovanoti kiek įmanoma daugiau dalyvių ir padaryti jiems visiems šventę, todėl grupę, kuriai skirti prizą, renkamės iš tų finalistų, kurie suskaičiavus balsus lieka be apdovanojimo. Tais metais prizą įteikėme grupei „Cats in Cosmos“. Man labai patiko jų dainose piešiamas pasaulis ir kuriama atmosfera, profesionalus atlikimas. Išskirčiau jų dainas „Nuostaba“ ir „Octarine“.
Šiais metais prizas buvo skirtas Gyčiui Ambrazevičiui ir grupei. Tai, kad jie pasirinko akustinius instrumentus buvo malonus ausiai kontrastas lyginant su kitais kolektyvais.
Gytis save priskiria dainuojamosios poezijos žanrui, tačiau mane patraukė tai, kad jis ir jo grupė man pasirodė priešingybė standartiniam lietuviškam bardui, kurio dainos, dažnai spinduliuoja liūdesį, o pirmenybė yra skiriama žodžiui, bet ne muzikiniam žodžių ritmui ar išskirtinės ir užkabinančios vokalo melodijos paieškoms.
– Kaip bendrai vertinate šių metų „Garažo“ konkursą? Galbūt matote teigiamą paties konkurso pokytį/plėtrą?
– Kiekvienais metais man didelį džiaugsmą teikia mūsų jaunoji karta. Atrodo, tie nepriklausomybės vaikai turi kitokį muzikinį mąstymą, jame daugiau laisvės, mažiau standartinių sprendimų. Patinka, kad vis daugiau kūrėjų savo dainose renkasi lietuvių kalbą.
Vis daugiau kūrėjų savo dainose renkasi lietuvių kalbą.
Kai jaunimas savo dainas atlieka gimtąja kalba, beveik visada jų žodžiai eina tiesiai į širdį, ir viskas atrodo tikra. Taip pat pradžiugino didelis žmonių susidomėjimas konkursu – eilė į finalo koncertą nusidriekė iki pat Vilniaus gynybinės sienos.
Sklido gandai, kad maždaug 100 žmonių nebuvo įleisti į vidų, nes tiesiog nebūtų tilpę, todėl klubui „Tamsta“ kitais metais, bent jau finalo metu, siūlau atsisakyti staliukų parteryje priešais sceną.
Kalbant apie konkurso pokyčius, norėčiau, kad finalinis koncertas būtų filmuojamas daugiau nei viena kamera ir būtų daromas daugiakanalis garso įrašas. Gal tai padėtų labiau perteikti konkurso atmosferą, nes vaizdo medžiagoje, kurią klubas įkelia po koncertų, man trūksta pusės to, ką matau ir jaučiu salėje, stebint viską gyvai.
– Koks (ar kokie kolektyvai) šiais metais pelnė jūsų simpatijas ir kodėl? Ar jūsų nuomonė dėl prizinių vietų sutapo su kitų komisijos narių nuomone?
– Mano simpatijas šiais metais pelnė jaunieji „Dots“ iš Alytaus. Jiems tik 16-17 metų, o parodė tokiame amžiuje retai sutinkamą muzikinę brandą. Ypač sužavėjo jų saksofonistė Emilija, jos muzikinės frazuotės ir instrumento valdymo technika.
Išskirčiau grupių „Abii“, „jautì“ ir „Sirupas“ vyriškų balsų stiprumą, tembrų spalvas ir sugebėjimą įtikinamai vokalu perteikti dainos emociją. Ilgą laiką Lietuvos muzikoje man trūko išskirtinių ir įtraukiančių vyriškų vokalų, tad smagu, kad kiekvienais metais jų atsiranda vis daugiau.
Mane maloniai nustebino, kad šiais metais pakankamai daug konkurso dalyvių yra išvystę savo muzikinį identitetą. Tuo tikrai pasižymėjo visi prizininkai, o dėl jų, kiek teko kalbėti su komisijos nariais, panašu, kad mūsų visų nuomonės sutapo.
– Konkurse dalyvavo net kelios dešimtys grupių. Kaip manote, ko iki finalo (ar pergalės finale) pritrūko kitiems kolektyvams? Galbūt galite patarti, ką siūlytumėte daryti kitaip, ar į kokius kriterijus atsižvelgti tiems, kurie dalyvaus konkurse kitais metais?
Šiais metais pakankamai daug konkurso dalyvių yra išvystę savo muzikinį identitetą.
– Į finalą dažniausiai praeina tos grupės, kurios turi savo muzikinį veidą, kažką nestandartinio, yra stiprios instrumentaliai ir vokaliai. Žmonėms patinka geros istorijos, todėl mes mėgstame knygas, filmus, spektaklius.
Pasakokite istoriją savo muzika, dainos aranžuote ir žodžiais. Įtraukite klausytoją nuo pat pirmų suskambančių natų ir išlaikykite jo dėmesį. O, visų pirma, turėkite, ką pasakyti, būkite turtingos savo vidumi asmenybės, nes tik tada gimsta geri kūriniai.
– Markas Palubenka, prie kurio albumų įrašų dirbote, interviu yra pasakęs: „Pogrindis gali būti kiekviename iš mūsų“. Kaip manote, ko reikia šiuolaikinei jaunai grupei, norinčiai išlipti iš „pogrindžio“, to vadinamojo garažo?
– Visų pirma, reikia geros dainos. Gera daina turi turėti gerą melodiją. Daina su gera vokalo melodija yra vertinama labiau negu daina, kurios instrumentinė dalis yra muzikaliai stipri, o vokalinė linija – silpna.
Apskritai nėra vieno teisingo atsakymo, kas yra gera daina, tačiau mes, žmonės, iš prigimties esame muzikalios būtybės, todėl dažnai jaučiame, kas yra gera daina. Siūlau dirbant su muzika dažniau vadovautis tuo vidiniu jausmu.
O kalbant apie „pogrindį“, ypač Lietuvoje, manau, kad ne grupėms reikia lipti iš pogrindžio, bet visą tai, kas vyksta pogrindyje tempti į paviršių, nes, kaip sakė „jama&W“: „Požemyje skamba muzika, kuri turi sielą“.
